Emigrantai – prisitaikyti ar ne?

Emigrantai – prisitaikyti ar ne?

Ar gyvendami Jungtinėje Karalystėje tebežiūrite lietuvišką televiziją? Valgote juodą duoną ir rūkote kontrabandines cigaretes? Nusprendėme pasvarstyti, ar teisingai elgiasi emigrantas, svetimoje šalyje tebegyvenantis pagal lietuvišką modelį.

Daugelis būsimųjų emigrantų įsivaizduoja, kad persikėlę gyventi į svečią šalį, savo gyvenimus pakeis kardinaliai. Ar visada taip nutinka? Ar atsikraustę į Jungtinę Karalystę, greitai tampame panašiais į britus?

Jei būtų surengta apklausa, tikriausiai daugelis jūsų patvirtintų tebeskaitantys knygas lietuvių kalba, žiūrintys lietuvišką televiziją, laisvalaikį leidžiantys su draugais lietuviais ir reguliariai apsiperkantys lietuviškose parduotuvėse. Vieni didžiuojasi išlaikantys lietuviškus įpročius ir tradicijas kasdieniame gyvenime, kiti, atvirkščiai, stengiasi kuo greičiau įsilieti į naują kultūrą ir tapti moderniais pasauliečiais. Kokie lietuviškumo svečioje šalyje puoselėjimo pliusai?

• atvykėliai geriau jaučiasi ir sumažina kultūrinį šoką, dažniau girdėdami gimtąją kalbą ir laikydamiesi savųjų papročių bei kurdami bendruomenes;
• išlaikydami tvirtus ryšius su Lietuva, emigrantai paremia savo šalį ekonomiškai: atostogaudami Lietuvoje, pirkdami lietuviškas prekes, finansiškai remdami artimuosius ir pan;
• užsiimdami verslu Jungtinėje Karalystėje (net jei tai lietuviškų prekių parduotuvė), lietuviai prisideda ir prie šios šalies ekonomikos plėtros;
• kadangi pačioje Lietuvoje gyventojų skaičius tragiškai mažėja, tautinę tapatybę išlaikantys emigrantai vaidina svarbų vaidmenį šalies tradicijų ir kalbos saugojime;
• žinios apie Lietuvos kultūrą ir kalbą tampa prieinamesnės kitų šalių atstovams.

Minusai:

• imigrantai daug lėčiau integruojasi į naują kultūrą, jei laikosi įsikibę savosios, taip save izoliuodami, netenkama galimybių plėsti akiratį;
• išsivysto atstumas tarp vietinių gyventojų ir atvykėlių dėl skirtingų pažiūrų ir gyvenimo būdo;
• atsiribojimas skatina tėvynės ilgesį ir lietuviškosios kultūros idealizavimą;
• dėl imigrantų, nekalbančių angliškai, finansiškai kenčia pati Jungtinė Karalystė, kai tenka samdyti vertėjus policijoje, ligoninėse, mokyklose ir kitose institucijose;
• britiškų gyvenimo standartų ignoravimas sutrukdo svetimšaliams kopti karjeros laiptais, megzti naudingas pažintis.

Galima būtų atrasti ir daugiau privalumų bei trūkumų. Tikriausiai dažnas, atsikraustęs į svetimą kraštą, pereina kelis adaptacijos etapus ir pamažu atsisako kai kurių senųjų įpročių, priimdamas tai, kas naujoje visuomenėje jam patinka labiausiai.

Neseniai Tony Blair‘o ištarta frazė: „Nesigailiu atvėręs JK sienas rytų europiečiams“ (politikas omenyje turėjo lenkus kaip didžiausią emigrantų iš rytų Europos grupę) sukėlė daug diskusijų. Politikas pareiškė manantis, jog pastarieji atnešė šaliai naudos kaip patikima darbo jėga. Nors oficialiai vengiama tai įvardinti kaip problemą, visgi daugelis pripažįsta, kad nesunkiai britiškoje visuomenėje įsitvirtinantys rytų europiečiai vietiniams neatrodo tokia problema kaip savo religijos, kultūros ir pasaulėžiūros griežtai besilaikantys atvykėliai iš musulmoniškųjų kraštų. Pasaulyje tebetvyrant terorizmo grėsmei, svetimšalis, kurio kultūra ir moralės nuostatai yra akivaizdžiai kitokie, kelia nemalonias asociacijas vietiniams. Komentaruose dažnai pasigirsta spėliojimai: ar kilus karui, imigrantai kovotų už britus?

Imigrantų asimiliacijos klausimai pasaulyje visada išliks aktualūs. Tikriausiai geriausia, ką gali pasirinkti atvykėlis – tai pozityviai priimti ir naująją kultūrą, ir saugoti savąją.

Gairės: emigrantai, emigrantas