Verbų sekmadienis

Artėja prie pabaigos Gavėnia, Verbų sekmadienį, po keturiasdešimt Gavėnios dienų, prasideda Didžioji savaitė, priešvelykinės apeigos. Iki Velykų likusi savaitė vadinama Didžiąja, Šventąja, Kančios. Liaudyje ji – pagrindinio tvarkymosi metas.

Verbų sekmadienis, tai pavasario šventė, švenčiama paskutinį sekmadienį prieš Velykas, daugelyje Europos šalių ji vadinama Palmių sekmadieniu. Katalikai Verbų sekmadienį švenčia Kristaus įžengimą į Jeruzalę, sakoma, kad tuomet žmonės Kristų pasitiko su palmių šakelėmis, šaukdami „Osana“. Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas Va. Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos valstybių tikima, kad Verbų dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį išsprogstančių augalų šakelės, palietusios žemę ar gyvūnus, skatina jų augimą, vaisingumą, sveikatą.

Verba, tai iš augalų šakelių ir gėlių surištos puokštės, kurias katalikai Verbų sekmadienį šventina bažnyčioje. Suvalkijoje tikra verba buvo laikoma vien kadagio šakelė, Rytų Aukštaitijoje prie kadagio pridėdavo išsprogusio beržo, žilvičio ar blindės (kačiukų) šakelę, ar net pernykščių ąžuolo lapų. Pietryčių Lietuvoje ant medinio kotelio surišdavo įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštelę. Šiaulių apylinkėse karpytomis popierinėmis gėlėmis papuošdavo kadagio šakelę. Garsiosios Vilniaus krašto verbos kildinamos iš Šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, simbolio lelijos. Pradžioje gamintos iš popieriaus, drožlių, vėliau tapę garsiomis Vilniaus verbomis (lot.k. „herba“ – žolė), rišamos iš sausų gėlių ir žolynų (sausučių žiedų, dažytų skiedrų, samanų, įvairiaspalvių džiovintų augalų), verbos viršuje įpinamas pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštas. Pradžioje buvo paplitusios maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių, vėliau pamėgos visoje Lietuvoje, dabar Vilniaus krašto verbos garsina Lietuvą pasaulyje tokia tautodailės rūšimi. Dar manoma, jog žodis „verba“, giminingas žodžiams „virbas“, „virbalas“ ir turėjęs patekti į lietuvių kalbą iš slavų kalbų prieš krikščionybę. Verbos pirmą kartą paminėtos 1573m. liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys.

Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – vieni kitus plakti verbomis. Tuomet visi bus sveiki ir gražūs. „Ne aš mušu – verba muša, tolei muš, kolei suluš. Už savaitės viena diena Tegul linksmina kiekvieną“. „Ne aš mušu – verba muša už savaitės ir Velykos, ar žadi margutį?“ Manoma, kad jei kas nors į bažnyčią Verbų sekmadienį ateina be verbos, tam velnias į rankas įbruka savo uodegą. Išėję iš bažnyčios verba vieni kitiems suduodavo per ranką, galvą, petį, o grįžę namo sukirsdavo ir namuose likusiems. Suduodavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Mandresni, ypač vyrai, nešdavosi tik vieną lanksčią žilvičio šakelę, kuria stengdavosi suduoti per kojas į akį kritusiai merginai.

Manoma, kad paprotys plakti verba linkint sveikatos – senesnis. Vėlesnis – apsauga nuo piktų dvasių. Dzūkijos kaimuose dar ir šiandien tikima, kad į namus, iškaišytus kadagiais ir gluosniais, „netrenksiąs perkūnas“. Vidurio Lietuvoje vargingiau gyvenantys žmonės verbų atnešdavo vienišiems žmonėms į namus – už tai gaudavo margučių. Vakarų žemaičiai verbomis apkaišiodavo namų sienas – tikėjo, kad šventintos verbos atneš laimę. Per Jurgines šventintomis verbų šakelėmis smilkydavo gyvulius, kad jie būtų sveiki. Šakelę įdėdavo ir į bičių avilį, kad bitės neštų daugiau medaus. Užėjus audrai su perkūnija verbą degindavo krosnyje ar smilkydavo, kad nuvyti debesį. Verbos šakelę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pirmąkart į ganyklą pavasarį varomus gyvulius. Įbesdavo abipus upelio po šakelę, kad vanduo būtų sveikesnis, švaresnis. Šventintas verbas, parnešę iš bažnyčios, užkišdavo po balkiu, už šventų paveikslų, krikštasuolėje ir laikydavo metus iki kito Verbų sekmadienio, tuomet, senąją verbą sudegindavo, o pelenus išbarstydavo dirbamos žemės lauke. Tik parsineštą šventintą verbą pasmilkindavo ir žiūrėdavo ar dūmai sklaidosi po kambarį, jei sklaidosi – nelaimės namus aplenks, jei traukia per duris – namuose kas nors greitai mirs.

Manoma, jog šiose tradicijose yra senosios baltiškos pavasario šventės bruožų, kurie susipynę ir su Velykų papročiais. Kai žemdirbiai, nutirpus sniegui ir pradėjus dygti žolei, švęsdavo pavasario atėjimo šventę, garbindavo žemės deivę – Žemyną. Su verbomis atliekamos apeigos, susijusios su medžių kultu. Per pavasario šventę buvo garbinami anksčiausiai gyvybės ženklus rodantys augalai. Jie turėjo pagreitinti gamtos pabudimą, pagerinti žmonių sveikatą, šalinti visokį blogį. Mūsų krašte tokie augalai, tai tam tikros gluosnių rūšys. Tad ir verbos daromos iš žilvičio (gluosnio, karklo, blindės) bei visžalio kadagio, rečiau – iš beržo. Mitinėjė tautosakoje pasakojama apie Blindę: tai buvusi nepaprastai vaisinga moteris, kuri gimdydavusi vaikelius ne tik natūraliu būdu, bet ir iš rankų, kojų, galvos. Žemė – visų vaisingiausioji motina, ėmė jai pavydėti ir kartą Blindei einant per klampią lanką, jos kojos įklimpo į žemę, ji jų negalėjo ištraukti. Taip Blindė pavirtusi medžiu. Pasakojama, jog Žilvitis (gluosnis) yra išaugęs iš slaptai nužudyto ir palaidoto žmogaus. Iš jo padaryta birbynė prakalbanti žmogaus balsu ir išduodanti paslaptis.

Po Verbų sekmadienio ateina didžiosios dienos – antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis. Šiomis dienomis žmonės taip pat atlikinėdavo įvairiausias apeigas, magiškus veiksmus, nelabai turinčius ką bendra su krikščionybe, o paveldėtus iš senosios baltiškos pavasario šventės. Ši savaitė dar buvo vadinama vėlių (dzūkiškai – „dūšalių“) savaitė. Vėlių velykos, tai pavasarinio mirusiųjų paminėjimo šventės liekanos, kurios išliko iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Dar ketvirtajame dešimtmetyje Kauno kapinėse daugelis kapų būdavo apdėti margučiais, tačiau kaip būdavo švenčiama duomenų neišlikę. Iš didžiųjų dienų labiauiai išsiskiria ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis. Didžiosios savaitės apeigas pradėdavo vaikai, Didįjį trečiadienį atlikdami silkės išvarymo apeigas (belieka prisiminti Užgavėnes ir tuomet su savo silkėmis laimėjusį Kanapinį). Taigi, vienas vaikas tempia ilgoką lentgalį (silkę) ir šaukia: „eik, silkele, iš namų, atneša Velykė margų kiaušinių!“ Paskui silkės vilkėją eina būrelis vaikų, kurie silkę plaka vytinėmis. Didįjį trečiadienį „silkė“ vieną kartą velkama apie bažnyčią, Didįjį ketvirtadienį – du, o Didįjį penktadienį – tris kartus. Po silkės išvarymo apeigų jos nebevalgydavo.

Didysis ketvirtadienis. Tai paskutinės vakarienės paminėjimo diena, taip pat Kristaus suėmimo Alyvų sode ir jo kančios pradžios diena. Bažnyčiose nutilus varpams ir vargonams iki šeštadienio laikomasi „juodojo pasninko“. Kai kas tomis dienomis visai nevalgydavo, kai kas – tik duoną ir vandenį. Dar jis vadinamas „švariuoju ketvirtadieniu“. Žmonės tvarkydavo sodybas ir namus: moterys šveisdavo lubas, sienas, stalus, dulkindavo rūbus, patalynę, skalbė, plovė indus, kad visi metai švarūs būtų. Šukavo ir valė gyvulius. Sakoma, jei prieš patekant saulei apsiprausi vandeniu ar sniegu – visus metus būsi gražus ir sveikas.

Didysis penktadienis. Dirbama mažai ir laikomasi tylos. Kristaus kančios ir mirties paminėjimo diena. Vakare bažnyčioje laikomos ypatingos pamaldos, pagarbinamas krikščionybės simbolis – kryžius, viename iš altorių būna įrengtas Kristaus kapas, į kurį kunigas perneša Švč. Sakramentą. Budima prie Kristaus kūno. XX a. pr. iš bažnyčios būdavo išvaromas Judošius. Žmonės į bažnyčią ateidavo su lazdomis ir, kai kunigas užgesindavo paskutinę žvakę visi atsigręždavo durų link ir mosuodami lazdomis vydavo nematomą Judošių. Išbėgę iš bažnyčios vydavosi Judošių iki kūdros ir į ją sumesdavo lazdas.

Didysis šeštadienis. Bažnyčios šventoriuje šventinama ugnis, o bažnyčioje – vanduo. Šventoriuje sukraunamas didelis laužas, kuris anksčiau būdavo įskeliamas titnagu ar trinant du pagaliukus. Šventintą ugnį ir vandenį parnešti į namus buvo vaikų ir paauglių darbas. Dažniausiai į namus ugnį parnešdavo, uždegę šventoriaus lauže beržinę pintį, kurią pririšdavo prie vielos. Kartais ugnį nešdavo su rusenančiu pančiu ar skardinėje dėžutėje. Buvo įprastas XIX a. pab. – XX a. pr. vaizdas: skubantys raiteliai ir paauglių būriai, sukantys apie galvas prie vielų pririštas pintis ar smilkstančius virvagalius. Šventos ugnies niekas nesiskolina. Nešasi patys, kad namams perkūno rūstybės neužtrauktų. Pareinančių laukia šeimininkė su užgesinta ir iššluota, naujai pakrauta krosnimi bei paruošta naujai ugniai priimti. Ugnį peržegnoja ir užkuria šeimos židinį, ant naujos ugnies verdami kiaušiniai, ruošiami velykiniai valgiai. Šventintą vandenį nešdavo ąsočiuose, buteliuose, mediniuose induose. Kas pirmas pasisems šventinto vandens, tas greičiau nudirbs visus darbus ir bus laimingas. Parneštą vandenį padėdavo garbingoje vietoje. Juo šlakstydavo kambarius, namo kertes, kiemą, sodą, tvartą, kad apsaugot nuo nelaimių. Šlakstydavo ir Velykinį stalą. Seni žmonės, kad geriau matytų – plaudavosi juo akis. Vandens pasilikdavo atsargai. Šventintą vandenį globojo šeimininkas, o ugnį – šeimininkė.

Pažymėta Verbų sekmadienis