Šv. Kalėdos – didžiausia metų šventė

Pasaulis lig šiol skaičiuoja metus nuo Jėzaus gimimo. Gruodžio 25 diena Kristaus gimimo švente visuotinai pripažinta VII amžiuje. Visas kalėdinis laikotarpis prasideda Adventu, tai – keturios savaitės iki Kalėdų ir baigiasi Trijų Karalių švente. Šv. Kalėdos, tai ir Kūdikėlio Jėzaus gimimo ir žiemos saulėgrįžos šventė.

Kalėdų rytas prasideda Bernelių mišiomis. Anuomet, tai būdavo vaikų ir jaunimo linksmybės valanda bažnyčioje: piemenėliai grodavo, dūduodavo, liūliuodavo gimusį Kūdikėlį Jėzų. Pirmąją Kalėdų dieną stengtasi nesipykti, nesibarti, nedirbti jokių darbų, į svečius nevaikščioti. Pagoniškajame lietuvių kalendoriuje – tai buvo sena žemdirbių šventė. Rašytiniai šaltiniai mini lietuvių apeiginį kiaulienos valgymą per šventes ir paprotį derliaus dievams aukoti kiaules ir paršelius. Lietuvoje paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę, jos galva tarp Kalėdinių patiekalų užėmė svarbiausią vietą Žemaitijoje: ant Kalėdų stalo buvo statomas šiupinys su viduryje dubenio kyšančia kiaulės uodega. Pirmąją Kalėdų dieną neapsieidavo ir be burtų. Jei Kalėdų dieną šalta – vėlyvas pavasaris ir Velykos bus su sniegu, jei sninga – ateinančiais metais bus daug dirvinių pelių, jei pasirodo saulė – bus derlingi metai, jei pusnys – geras vasarojaus derlius.

Antroji Kalėdų diena tai ir Šv. Stepono diena. Tą dieną bažnyčioje šventidavo avižas. Prasidėdavo kalėdojimas – svečiavimosi ir pramogų laikas. Kalėdotojai buvo lyg laimės nešėjai: jie sveikindavo, linkėdavo, laimindavo, barstydavo grūdus. Tie sveikinimai ir buvo kalėda – Kalėdų dovana. Kalėdotojai vaikščiodavo visą tarpušventį iki Trijų karalių.

Trečioji, o kai kur Lietuvoje ketvirtoji, diena buvo vadinama Ledų diena. Tą dieną nedirbdavo didesnių darbų, nes tokie darbai kaip kūlimas, malimas, malkų kapojimas, pavasarį prišauks ledus ir suniokos javus. Ledų dieną žmonės meldėsi už būsimo derliaus sėkmę. Jaunimas svečiuodavosi vieni pas kitus.

Laikas tarp Kalėdų ir Trijų Karalių vadinamas tarpukalėdžiu, tarpušvenčiu, vaišėmis. Šio laikotarpio dienos buvo pusiau šventės, o vakarai – šventvakariai. Žemaitijoje šis laikotarpis buvo vadinamas bernelių laikotarpiu. Tarpukalėdžio dienomis jaunimas, susirinkęs į vienus namus, dainuodavo, rengdavo vakaruškas, išsidūkdavo už visus metus. Tuo metu negalima buvo dirbti įvairių darbų, šis laikas buvo skirtas pailsėti po sunkių metų darbų, atsipūsti prieš naują darbymetį. Netgi 1605 metų  Jėzuitų ordino kronikoje buvo rašoma: „Tie pagonys, be kitų prietarų, dar švenčia po Kalėdų dvylikos dienų vakarus, nedirba jokių darbų, darydami, kaip jie sako, šventą poilsį. Taigi poilsį jie skiria išprašymui iš Dievo avims sveikatos, kad tos nevestų nenormalių ir išsigimusių. Jie yra įsitikinę, kad tiems, kurie to poilsio nepaisys, ėriukai gims be galvos ar kojų. Ir šėtonas tuo prietaru juos taip yra apipainiojęs, kad labai sunkiai pasiseka juos perkalbėti jį pamesti.“

Senis Kalėda. Etnologas prof. Libertas Klimka knygoje „Tautos metai“ yra aprašęs: „Rytų Aukštaitijoje tarpušvenčiu į kiekvienos trobos duris pasibelsdavo Senis Kalėda. Jis toks: apsirengęs išvirkščiais kailiniais, su kupra, pasiramsčiuoja dideliausia krivule. Būdavo dar lydimas būrio „avinėlių“. Sodybos šeimininkus Senis pasveikindavo iškilminga prakalba: „Aš – Kalėda! Atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai; saldainiais ten lyja, riestainiais sninga. Nešu tarbų, pilną „skarbų“: laimę, derlių ir visokį labą. Mergaitėms nešu prausylų ir baltų „baltylų“, kad būtų gražios. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.“ Pakviestas į trobos vidų, Senis Kalėda pirmiausia berdavo saują javų mišinio, vaikus apdalydavo riešutukais, ledinukais.“ Vienas iš prosenovinių papročių – kalėdojimas, prasidėdavo antrą Kalėdų dieną ir tęsdavosi per visus tarpukalėdžius, iki sausio 6 d.Žodis kalėdoti reiškia rinkti Kalėdų dovanas, elgetauti, apsilankant rinkti duokles (pvz. kunigo apsilankymas). Kalėda laimindavo namus, kad užtikrintų skalsą ir darną ateinančiais metais. Už tokį namų palaiminimą, sveikinimus ir linkėjimus jis pats, greičiau, gaudavo dovanų maisto ar daiktų. Tik savo žodžiams sustiprinti, jis namų kampus apiberdavo javais, o vaikus apdalindavo riešutais. Buvo ir daugiau Kalėdinių persirengėlių: ožys, gervė, šyvis. Dažnai pulkas persirengėlių eidavo pliauškindami botagais, tarškindami ir temdami blukį – kaladę, įėję į trobos vidų giedodavo. Mūsų etnologai teigia, jog lietuviškas Kalėda niekaip nėra susijęs su šiuo metu populiariu Santa Klausu ar šv. Mikalojumi. Jis yra lietuviškas folklorinis personažas.

Kalėdos didele švente, kokią švenčiame dabar su eglutėmis, dovanomis, atvirukais, dekoracijomis ir Kalėdų seneliu, tapo ne taip jau seniai – tik XIX amžiuje. Pasimokykime iš senovinių lietuviškų tradicijų, kurios teigia, jog kur kas svarbiau duoti nei gauti: gražius ir nuoširdžius linkėjimus, sveikinimus, šypseną, džiaugsmą…

Linksmų Šventų Kalėdų!

Pažymėta adventas, Kalėdos, Senis Kalėda, Šv. Kalėdos, Šv. Stepono diena, Trys Karaliai