Su pavasariu! (3)

Nors jau beveik mėnuo, kai kalendoriuje skaičiuojame pavasario dienas, tačiau tik šiandien į Žemę ateina astronominis pavasaris. Dar vadinamas pavasario lygiadieniu (ekvinokcija) arba Lyge. Kasmet apie kovo 20 – 21d. visuose Žemės rutulio kampeliuose – platumose, išskyrus poliarines sritis, dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas. Tai momentas pavasarį, kada Saulė, slinkdama ekliptika, atsiduria dangaus pusiaujo ir ekliptikos susikirtimo taškuose. Nuo šios dienos šiauriniame pusrutulyje naktis trumpės (pietiniame – atvirkščiai), kol per Jonines (Rasas) sulauksime trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos. Pavasario lygiadienis dabar švenčiamas kartu su Pasauline Žemės diena, kuri minima kovo 20 dieną.

Lygiadienio rytą pavasario Saulė teka tiksliai rytuose, po to keliauja 12 valandų dangumi ir nusileidžia tiksliai vakaruose. Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, būsi tyras ir sveikas visus metus. Dar XIX amžiaus pradžioje lygiadienio apeigas lietuviai atlikdavo pasirodžius jaunam mėnuliui. Ankstų rytą kaimo merginos bėgdavo į laukus tekančios Saulės link ir, kai pasirodydavo pirmieji Saulės spinduliai, – uždainuodavo dainą apie pavasarį, šokdavo ratelius, –  apskritimas Saulės simbolis. Grįžusios į kaimą paskelbdavo, jog jau atėjo pavasaris. Vienoje kurioje troboje būdavo paruošiamos vaišės, linksminamasi – pavasario lygiadienio vakarai buvo laikomi šventvakariais, o jaunaties metu aukodavo ir valgydavo gaidį.

Nors, atsiradus žemdirbystei (II tūkst.pr.Kr.), laikas pradėtas skirstyti į metų ketvirčius pagal saulėgrįžas ir lygiadienius, naudojant saulės kalendorių, tačiau mėnulinis kalendorius nebuvo visiškai užmirštas: jo fazių stebėjimo pagrindu laikas ir toliau skirstomas į savaites ir mėnesius. Taip ir lygiadienio šventėse – įsipynę mėnulio kalendoriaus papročiai, susiję su jaunu mėnuliu, jaunatimi. Mėnulio fazių stebėjimu grįsta laiko skaičiavimo sistema yra seniausia Lietuvoje, siekia paleolito laikus. Mėnulio fazes paprastai sekdavo seneliai, kurie ir nurodydavo kada kokius darbus dirbti. Lietuviai, o ypač žemaičiai dar XIX amžiuje teigė, kad žmonės nuskurdo todėl, kad savo darbuose nustojo paisyti mėnulio fazių. Jauno Mėnulio pasirodymą tapatino su šio šviesulio užgimimu. Įvairiose Lietuvos vietose  ir vadino įvairiai: jaunatimi, jaunu, Jaunium, jaunikiu. Jaunaties pradžią vadino jaunamėnesiu, o pabaigą – jaungaliu. Tikėta, kad mėnulio keitimosi fazės įtakoja visą gyvąjį pasaulį, turi įtakos derliui, šeimai, darbams, sveikatai. Jaunatis teikė pasauliui gyvybinių jėgų, klestėjimą, žydėjimą, spartų augimą. Žmonės, pamatę jauną Mėnulį, nusiimdavo kepurę, nusilenkdavo jam, sukalbėdavo maldeles, kartais jas pradėdami ir užbaigdami krikščionybės išmokytu persižegnojimu, tik ne plika ranka, o su skepeta, pirštine, prijuoste, skvernu. Užgimusį danguje jauną mėnulį žmonės sveikindavo maldomis, dainomis, rateliais. Mėnuliui skirtų maldų dar XX amžiaus pradžioje buvo išlikę daugelyje Lietuvos vietų.

Keletas pavyzdžių: „Karaliau, karaliau, /Dievo sūnau, /Tau šviesybė ant dangaus, /Man linksmybė ant žemės, /Tau ant pilnaties, /Man ant sveikatos“. „Jaunas jaunikaiti, /Gražus kaip ponaiti, /Tau pilnų ratų, /O man sveikatų, /Tau su žvaigždėm, /Man su žmonėm, /Tau sudiltie, /Man gyventie“. Pamatę jauną mėnulį, sustodavo vietoje ir nekrusteldami kalbėdavo: „Jaunas mėnulaicis, / Dangaus karalaicis, /Sergėk, gink nog ugnies degimo, /Nog vandenio skendimo, /Nog dantų skaudėjimo“, po to sukalbėdavo triskart „Sveika Marija“. „Jaunas mėnesėli, /Mūsų karalėli (arba dievaitėli), /Tu švieti visados mums linksmai, /Atneši tu mums visokių laimių, /Kad tau dievas duot pilnystį, /O mums Perkūno karalystį“ ir pan. Krikščionybės įtakoje Mėnulio kultas nyko, bet kai kurie jo elementai išliko krikščioniškose apeigose.

Lietuvių kultūros pavelde, kalendoriniuose papročiuose aptinkami ir archaiško mėnulio kalendoriaus reliktai, ir vėlesni žemdirbių saulės kalendoriaus sezonų ciklai. Kadangi niekur nėra užfiksuota baltų genčių kalendorinės sistemos, tai lieka tik spėlioti kaip būdavo derinami tarpusavyje Saulės ir Mėnulio periodai. Po Lietuvos krikšto pradėtas naudoti naujas kalendorius nelabai tiko mūsų kraštui, tačiau kaimo žmonių tradicijos ir poreikiai jį palaipsniui pripildė gamtos reiškinių refleksijomis ir žemės ūkio darbų terminais.

1971 metais Jungtinės tautos pavasario lygiadienį paskelbė Pasauline Žemės diena. Žemės dieną minėti pasiūlė 1969 metais Johnas McConnellis (1915 – 2012), San Franciske vykusioje nacionalinėje UNESCO konferencijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Žemės dienos iniciatorius Johnas McConnellis, kreipėsi ragindamas tapti Žemės globėjais, pavasario lygiadienį minėti kaip Pasaulinę Žemės dieną. 1992 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba Žemės dieną oficialiai įteisino ir Lietuvoje. Šią dieną bei visą pavasarį organizuojami šventiniai renginiai, kūrybinės akcijos, miškų tvarkymai, inkilų kėlimo akcijos ir pan. Pavasario lygiadienis paskelbtas Pasauline Žemės diena, siekiant atkreipti visumenės dėmesį į mūsų planetai kylančias problemas ir konkrečiu darbu prisidėti prie gamtos puoselėjimo ir saugojimo.

Pažymėta kovo 20, Pasaulinė Žemės diena, pavasaris