Sekmadienio vakarui – britiškas draminis serialas?

Žodis “serialas” dažnam iš mūsų asocijuojasi su pigiomis meksikietiškomis muilo operomis, kurių siužetas aiškus vos išgirdus pavadinimą. Šiuo metu Lietuvoje meksikietiškus serialus užgožia lietuviška produkcija, gal ir nepasižyminti aukšta menine verte, bet galima džiaugtis, kad tokia tendencija bent jau padeda išsilaikyti mažos šalies kino industrijai.

Jungtinė Karalystė šioje srityje problemų turi mažiau – šalyje daugybė pasaulinio lygio kino studijų, čia dirbti viliojasi prodiuseriai iš viso pasaulio, tad žvėriška konkurencija gerokai pakelia kokybės kartelę. Nors ir britai nepailsdami gamina serialus, kurių auditorija labiau orientuota į namų šeimininkes (Eastenders, Emmerdale, Coronation Street), ypač čia populiarūs gana didelio biudžeto draminiai serialai, rodomi kartą per savaitę. Pastarieji turi istorinio filmo, kostiuminės dramos ir muilo operos bruožų, tad pritraukia milžiniškas auditorijas.

Ar žinote, kad populiarioji ir daugybę apdovanojimų susišlavusi kostiuminė drama „Downton Abbey“(„Downton‘o abatija“) pateko į Gineso rekordų knygą kaip 2012-aisiais metais aukščiausiai kritikų įvertintas televizijos šou? Anksčiau šį garbė atitekdavo JAV serialams. O šį kartą, nepaisydami britiško akcento, net amerikiečiai palinko prie televizorių ir kiekviena serija surinkdavo apie šešis milijonus žiūrovų. Tad kuo toks ypatingas „Downton Abbey“? Įtraukiantis scenarijus ir garsūs aktoriai yra savaime suprantamos sudėtinės dalys. Ko verta vien dviejų auksinių gaublių ir kitų kino apdovanotojų laimėtoja Maggie Smith, mums geriausiai pažįstama kaip profesorė Makgonagal iš „Hario Poterio“. Šįsyk ji atlieka snobiškos, bet geraširdės dvaro ponios vaidmenį. Žiūrovai netruko pamilti ir pagrindinę serialo porą (aktoriai Michelle Dockery  ir Dan Stevens), kuri kaip ir pridera populiariame seriale, dažniau skiriasi nei taikosi.

Tačiau tikriausiai svarbiausia priežastis, lėmusi tokį „Downton Abbey“ pasisekimą – ne garsūs aktoriai ir intriguojantis scenarijus, o autentiškumas – britai atidžiai pasidarbavo, kad kiekviena detalė iliustruotų pasirinktą laikmetį. Veiksmas vyksta turtingame dvare nuo 1912m (pirmoje serijoje dvarą pasiekia žinia apie nuskendusį Titaniką) iki 1920m. Pradedant statyti šį draminį serialą visoje šalyje ieškota tinkamo dvaro, kol toks buvo rastas Hempšyre, bet net ir čia nebuvo išlikusios tarnų patalpos, tad jos buvo suformuotos studijoje už 60 mylių, o tai reiškia, kad, pavyzdžiui, scenoje, kurioje tarnaitė su padėklu eina iš virtuvės į šeimininkų valgomąjį,  iš tiesų yra kelių savaičių laiko intarpas. Aktoriai turėjo išmokti atitinkamai elgtis prie stalo, priimti ir išlydėti svečius pagal etiketą, kuris gerokai skiriasi nuo dabartinio. Išmonės prireikė grimo specialistams, nes dauguma moterų amžiaus pradžioje nenaudojo makiažo, tad reikėjo, kad aktorės atrodytų kuo natūraliau. Daug investuota į kostiumus, vien jaunosios dvaro merginos keletą kartų per dieną persirengdavo naujomis sukniomis, kai kurios jų pasiūtos specialiai aktorėms, kai kurios nupirktos ar paskolintos iš kitų kostiuminių dramų kūrėjų, privalomi ir korsetai, kuriuos vilki net tarnaitės. Toks didelis darbas ir investicijos atsipirko, ITV kanalas patyrė didžiulę sėkmę, šiuo metu gerbėjai visame pasaulyje laukia rudenį pasirodysiančio trečiojo sezono.

Didžiausias „Downton Abbey“ konkurentas  – „Upstairs Downstairs”(„Laiptais aukštyn, laiptais žemyn“), vaizduojantis ruošimosi antrajam pasauliniam karui laikotarpį. „Upstairs Downstairs“ ITV buvo rodomas dar 1971 – 1975 metais, tačiau  2010 – aisiais BBC nusprendžia pateikti naują versiją ir per Kalėdas pradėtos rodyti naujos serijos pelno žiūrovų simpatijas ir kritikų apdovanojimus. Čia taip pat didžiulis dėmesys skirtas kostiumams, net aktorių apatiniai atitinka laikmečio reikalavimus. Filmo kūrėjai atsakingai atrinko patiekalus, kurie buvo gaminami amžiaus pradžioje, net virtuvėje išdėlioti prieskoniai ar konservai nėra butaforija kaip ir visa kita tarnų patalpose. Skirtingi visuomenės sluoksniai ir jų gyvenimo drauge vaizdavimas yra viena iš akivaizdžiausių sąsajų tarp „Downton Abbey“ ir „Upstairs Downstairs“. Vieną iš pagrindinių vaidmenų atliekantis Ed Stoppard (Tom‘o Stoppard‘o, žymaus dramaturgo, parašiusio scenarijų filmui „Įsimylėjęs Šekspyras“, sūnus) sparčiai kyla karjeros laiptais ir dalindamas interviu džiaugiasi pagaliau esąs žinomas kaip populiaraus serialo aktorius, o ne tik garsaus tėvo sūnus.

Antrasis ir dar ambicingesnis draminio serialo „Upstairs Downstairs“ sezonas prasideda vasario devynioliktąją, kūrėjai žada naujus skandalus, netgi lesbietišką meilę – eiliniai meilės romanai neišgelbės konkuruojant su populiariuoju „Downton Abbey“.

Be šių populiariausių dramų, rodoma ir daugiau kostiuminių Jungtinėje karalystėje sukurtų serialų, tinkančių išrankesniam skoniui („Call the Midwife“, „Sherlock“ ir kt.), bet jei norite palaukti naujienų – nenusivilsite. „Downton Abbey“ scenarijaus autorius Julian Fellowes jau ruošia keturių serijų dramą „Titanic“(„Titanikas“), skirtą paminėti šimtosioms tregedijos metinėms. Drama turėtų pasirodyti balandžio mėnesį per ITV1. Internete sklando būsimojo filmo ištraukos, o teisę jį rodyti jau įsigijo 57 šalys. Belieka laukti ir svarstyti, ar naujasis kūrinys pralenks 1997-ųjų James‘o Cameron‘o versiją.

Tad nesigėdykite pažįstamiems prisipažinti, kad žiūrite angliškus draminius serialus – čia jie skirti ne tik namų šeimininkėms.

O jei norite geros nuotaikos užtaiso – pasižiūrėkite pernai metais labdaros tikslais BBC sukurtą dviejų populiariausių draminių serialų parodiją (aktoriai kiti, bet siužeto linijos laikomasi) – „Uptown Downstairs Abbey“.

Gairės: serialai, televizija