Skaitytojų Laiškai
Emigranto grįžimas namo: keliai ir klystkeliai. I dalis. Grįžtu namo!
Praėjo šiek tiek daugiau nei dveji metai nuo dienos, kai buvo pasirinktas atrodo vienintelis sprendimas kelyje į didesnę laimę. Įvertinus visus palankiausius variantus emigracijai buvo pasirinkta Jungtinė Karalystė. Per visą šį laiką sutikta nemažai tautiečių, išgirsta įvairiausių istorijų ir išklausyta begalė patarimų, kurie kiekvienam atrodo patys išmintingiausi. Deja, teko nemažai mokytis ir iš savų klaidų, kurios dabar labai praverčia bandant dar sykį kardinaliai keisti gyvenamąją aplinką. Apibendrinant visą emigracijoje praleistą laiką turbūt nebuvo nė dienos, kad nepagalvočiau ar tai buvo pats geriausias pasirinkimas, juolab kad laimingesis čia nepasijutau. Visas socialinis gyvenimas rodos sustojo tą pačią sekundę, kai persikėliau gyventi svetur. Atrodo paprasti dalykai, tokie kaip lankymasis teatre tapo neįgyvendinami, nes naujieji draugai pirmenybę teikdavo Holivudo filmams kinoteatre, vietoj to, kad gyvenimo paįvairinimui sutiktų pasižiūrėti vieną kitą spektaklį, ir kiekvieną bandymą kažką pakeisti lydėdavo ironiškos šypsenos . Įprotis ieškoti kaltų ramybės nepridėjo, tačiau visi bandymai įsigilinti į save ir tai, ko iš tiesų noriu iš gyvenimo atvedė atgal prie savęs. Bet ar tikrai galima pasiekti viską atiduodant save kažkokio tikslo vardan?
Taigi, nusprendžiau panaikinti visus klaustukus ir išsiaiškinti viską savo kailiu, o apie rezultatus papasakoti skaitytojui. Keli straipsnių ciklai turėtų būti neįprasti ir išsiskirti iš tiek daug perskaitomų kiekvieną dieną, nes juose visas dėmesys bus skirtas ne emigruojančiam žmogui, o nusprendusiam grįžti į Lietuvą ir pabandyti dar sykį pasiekti tai, kas anksčiau atrodė nebeįmanoma. Atrodytų situacija išliko nepakitusi per pastaruosius dvejus metus. Teko išklausyti kelių šį kelią pasirinkusių žmonių nuomonių, o pasakymas “na, viskas kaip ir prieš septynerius metus, kai emigravau, tik blogiau”, tikrai nesuteikia daug vilties ar teigiamų emocijų. Tačiau net jeigu situacija ir nepasikeitė, pasikeičia pats žmogus, jeigu sugeba prisitaikyti ir įsileisti aplinkinę bendruomenę su savomis taisyklėmis. Asmeniškai aš išmokau nesukti galvos dėl dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso arba kurių pakeisti jau neįmanoma. Į iškilusias problemas dažniausiai pradėjau žiūrėti be didelio streso, daug atlaidžiau. Kultūringiau elgtis kelyje vairuojant automobilį bei, žinoma, kaskart sutikto pažįstamo paklausti tiesiog kaip jam sekasi, taip parodant dėmesį, tiesiog tapo gyvenimo įpročiu. Šypsotis kiekvienam sutiktam žmogui jau atrodo visai natūralu, pasitikėjimo savo jėgomis pamoka atrodo taip pat išmokta, o svarbiausia – motyvacija pasiekė regis maksimalią ribą.
Stengdamasis nekreipti dėmesio į įtikinėjimus, jog labai greit vėl grįši į “numylėtąją Angliją”, nusprendžiau panaudoti viską ką išmokau Jungtinėje Karalystėje ir nusitiesti naują kelią į laimę jau Lietuvoje. Vos tik atvykau į Jungtinę Karalystę, tvirtai žinojau, jog visa tai bus laikina ir netrukus grįšiu ten, kur iš tiesų miela. Visgi naujas gyvenimo būdas šiek tiek įtraukė. Kitas darbas, puikios karjeros galimybės, pagarba tarp kolegų ir darbdavių tikrai tolino mintis apie grįžimą į Tėvynę. Pradėjo atrodyti, jog trūksta visai nedaug, kad įleisčiau čia savo šaknis, tačiau visad suveikdavo kažkoks saugiklis, vis traukiantis atgal. Taigi, svarių argumentų grįžimui paieškos prasidėjo nuo minčių apie Lietuvoje likusią šeimą, vėliau apie ateities siejimą su šalimi, kuri mintyse buvo nuolat idealizuojama, apie darbą, stalčiuje dulkančius diplomus ir kitus, atrodytų kertinius gyvenimo ir būties pamatus. Tačiau galutiniam apsisprendimui didžiausią įtaką padarė paskutinės atostogos, kai eilinį kartą malonumą paplūdimyje mėgautis saulės voniomis teko iškeisti į vizitą Lietuvoje.
Tikiuosi šiek tiek sužadinau smalsumą tiems, kurie laukė atsakymo, koks pagrindinis motyvas ir koks didžiausias svertas buvo pasirinkti grįžimą į Lietuvą. Manąja priežastimi tapo žavi tamsiaplaukė, sugebėjusi visus materialius dalykus, kurių siekiau Jungtinėje Karalystėje, paversti niekiniais ir absoliučiai beprasmiais. Galbūt tai kaltas mano būdas, kuomet labiau stengiuosi dėl kito žmogaus nei dėl savęs ir tos pastangos tarsi naujai veikiantis variklis su didele jėga stumia mane į priekį. Bet kokia nauja idėja ar užduotis realizuojasi su daug mažesnėmis pastangomis. Grįžimas į Lietuvą pasidaro tikrai nebe toks niūrus ir keliantis nerimą.
Grįžtant prie rašinio esmės, rezultatų dar teks palaukti, kol galėsiu papasakoti pirmuosius įspūdžius ir patyrimus po grįžimo į “stebuklų šalį”. Kokie pirmieji iššūkiai lauks manęs, atvykstančio su nauju požiūriu ir platesne šypsena, tikintis naujos ir geros pradžios? Taigi, kol kas tik kraunuosi lagaminus, atsisveikinu su Anglijoje likusiais pažįstamais ir draugais, bendradarbiais, laukiu nesulaukiu paskutinės dienos čia, kol pagaliau išlipsiu iš lėktuvo gimtojoje žemėje ir apkabinsiu mylimus bei artimus savo žmones. Savo išgyvenimais ir patirtais nuotykiais, darbo paieškų žygiais, gyvenimo džiaugsmais pasidalinsiu su skaitytojais jau kituose rašiniuose. O kol kas sakau – “Viso gero, Anglija! Sveika, mano Tėvyne!”
Tagged anglija, anglijos, emigrantas, emigravimas, lietuva, migracija, sugrizimas, tevyne
Related Posts
13 Comments
Komentarų: 0
Pridėti į Google
lietuviai.co.uk - informacinis puslapis, skirtas UK jau gyvenantiems, ir dar tik planuojantiems čia atvykti lietuviams. Čia pateikiami įdomūs ir naudingi straipsniai įvairia JK gyvenimo tematika - apie pašalpas, lietuvių gyvenimą ir bėdas JK
Donatas Liaudaitis13/05/2012 14:47
O, labai bus ydomu paskaityti, butinai seksiu
Tomas Zickus13/05/2012 17:09
Taip netiketai, as ir pats visai rimtai svarstau gryzti, I tevyne. o dabar dar sis straipsnis. Paziuresim kaip seksis
Rita Knatauskaite13/05/2012 18:48
Nusives tamsiaplaukę žaviają į lietuvišką teatrą, o paskui prasidės tas pats, dėl ko išvažiavo…. Tarp kitko, mielas autoriau, net Lietuvoje žmonės į teatrą retai vaikšto, nebent per yomayo dienas į 3D nulekia, o šiaip pustuštės salės,- taip, kad nereikėjo čia verkšlent, kad draugai į anglišką neina….:)
Komentaras14/05/2012 01:23
Gerb, Rita Knatauskaite, nežinau, kada Jūs paskutinį kartą lankėtės spektaklyje, bet noriu informuoti, kad salės spektaklio metu nėra tokios jau ir pustuštės
Pabandykite nusipirkti kelis bilietus prieš savaitę, ypač jei dar norite kartu sėdėti su draugu ar drauge, tada suprasite apie ką kalbu 
O TĖVYNĖS ilgesys bent jau man visada išliks!! Ir tikrai žinau, kad tas gyvenimo tarpsnis, kurį praleidžiu UK, yra tik laikinas 
Tvirtai tikiu, kad įgyta patirtis svetimoje šalyje, tiek savos sienos, neleis visko pradėti nuo visiško nulio, o visapusiškas savęs realizavimo instinktas bus pagrindinis motyvacijos svertas.
Sigita Rudaminiene14/05/2012 10:54
Rita Knatauskaite16/05/2012 13:46
Nesiginčysiu, kad Vilnius – vienintelė kultūringa vieta Marijos žemėje, kur žmonėms dar menas rūpi… kur jau mums, iš po Miltinio griuvėsių.. Belieka tik pirktis bilietus į Vilniaus baletą. Ir vaikučius ekskursuojam, ir patys vykstam. Per šventes. Štai jums ir dvisavaitinės eilės į meną Vilniuje. Juk jūs pas mus neatvyksite eilių sudarinėti?:)) Komentare autoriui, aš kaip tik ir turėjau omenyje visą Lietuvos padėtį, o ne jūsų, privilegijuotųjų sostinės gyventojų, kurie garsiai giriasi savo kultūringumu, deja, taip iškreipdami bendrą Lietuvėlės padėtį… Ir, jei straipsnio autorius grįžta į Vilnių, tai – staltiesė jam kelias, nes provincija merdi arba emigruoja…. Jei ne į anglijas ir graikijas, tai ,kad ir į tą patį Vilnių. ..
Vitexsas Apsento13/05/2012 20:10
manau kad jis neverkslena, tik konstatuoja fakta…as pirmai pasitaikiusiai galimybei gryzciau I tevyne…svetimoj sali ir esi svetimsalis ir taves kaip bebutu niekas nepripazysta, gali turet begales diplomu ir sugebejimu, o pries sistema ir svetima kultura nepasokinesi…mus visus lietuvius is savos salies isvijo tik pinigai, del kuriu musu dauguma migravo.
Indra Norvilaite13/05/2012 20:36
Daug tiesos autoriaus straipsnyje, kas liečia būseną "laimingesnis netapau". Būdamas emigrantu tarsi esi tarp dangaus ir žemės – svetimoj šaly nesinori visam laikui įleisti šaknų, bet ir grįžimas truputį neramina, dėl to, kaip pavyks viską pradėti nuo pradžių. Kaip bebūtų, aš vieną dieną taip pat grįšiu
buvau grizes13/05/2012 21:16
buvau grize 2006 ale su visam i lietuva, metus gyvenau lietuvoje kaip rojuj, susiradau panele, o tada ir prasidejo… pinigai baiges, susiradau darba, valstybini, bet vis tiek maza buvo pinigu, tada isvaziavau i danija, is danijos grizes, vel pagyvenau, o tada vel i uk. dabar jau nekyla man minciu grist i lietuva su visam nebent islosciau loterijoj 10 milijonu svaru
Tomas Yra Tomas13/05/2012 21:19
lietuvoje galima buti jei neturi ka veikiti ar nenori dirbti manau.ir ce uzsienyje galima atrasti tikrai geru nauju draugu (vietiniu) ir nauju pomegiu tad nereikia ce verkslenti. 7metai uzsienyje ir kol kas net nemastau apie gryzima!
Loreta Dmitrijevienė14/05/2012 23:56
Labai suprantamas jausmas…save visur atrasi…visur gerai, kur mūsų nėra…visur gerai, bet namie geriausia…svetimoj šaly liksi svetimas arba svečias, kuris į trečią dieną prarūgsta…Manau, kad autorius neieško lengvų kelių, sunkumus verčia privalumais. Šaunu, kad svetur semiasi patirties, kad ją vežtų namo…o ne iš namų…Jis žiūri į tolimą ateitį. Sėkmės. Ir ačiū. Laukiu tokio momento, kad galėčiau prisijungti.
Jolanta Petruliene15/05/2012 10:52
Sekmes, Tomai! Lauksime tesiniu
Emigranto grįžimas namo: keliai ir klystkeliai. II dalis. Ar mokame būti laimingi? - Lietuviai.co.uk16/06/2012 10:44
[...] pagaliau suradau laiko atiduoti duoklę visiems pirmąjį straipsnį skaičiusiems ir laukusiems tęsinio. Geroms istorijoms gimti teko kelias savaites atidžiai [...]