Augintiniams JK geriau nei žmonėms?

Noriu papasidalinti patirtimi ir įspūdžiais (gal kam pravers?), kaip mano vokiečių aviganiukė iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę keliavo ir kaip ji čia gyvena.

Doros gyvenimas apskritai įdomus – palikta prieglaudoj ji pateko pas mus, gyveno ir gyvena lepinama ir mylima. Nusprendus emigruoti, jai teko metus palaukti Lietuvoje (prieš 2 metus susitvarkyti augintinio dokumentus reikėjo mažų mažiausiai pusmečio).

Pirmiausia jai po oda įtaisė mikro čipą, kad anglai ar šiaip vežant per sieną ją nuskanuoti galėtų, taip pat buvo paskiepyta nuo pasiutligės. Reikėjo pusmetį palaukti, ar šie skiepai tikrai suveikė, o nuo šių metų jau to daryti nereikia. Nereikia ir įrodinėti, kad prieš kelionę šuo gavo vaistų nuo erkių. Žodžiu, ir paprasčiau, ir pigiau. Mes dokumentų tvarkymui prieš 2 metus išleidome apie 500 lt.

Pradėjus domėtis, kaip geriausia atsivežti šunį į JK, variantų buvo ne vienas – lietuvaičiai savo augintinius dažnai nelegaliai atsiveža – suduoda raminamųjų ir paprašio “švogerio” pusbrolio dėdės žmonos sūnaus, kuris yra “furistas”, naminį gyvūną iš Lietuvos į Angliją atgebenti. Pasirodė per daug rizikos ir nepatikima. O kas jeigu…?

Kitas būdas – atsiskraidinti lėktuvu. Reiktų visų tvarkingų augintinio dokumentų, narvo ir bilieto… Narvas ne pigus (100-200 svarų) ir bilietas antra tiek… Bet aiškų, vokiečių aviganis ne jorkšyro terjeras, mažesnį šunelį, katiną ar šešką būtų pigiau atsiskraidint…

Radom netgi tokią firmą JK (labai įdomi verslo idėja gal būt bus kai kam) – naminių gyvūnų atvežimas nuo durų iki durų nameliu ant ratų, kurį vairuoja draugiškas britas. Kaina ne maža ir sakė Lietuva jam per toli…

Kitas būdas, kuris ir buvo įgyvendintas – parvykom į Lietuvą automobiliu, kuriuo ir grįžom tryse su keturkoju. Kelionė buvo lengvesnė nei tikėjomės, Dora buvo netgi supykusi, kad toks ilgas kelias į nežinia kur, todėl visą laiką ramiai miegojo. Internete teko skaityti ir girdėti daug legendų apie prancūzų muitininkus, kurie labai priekabūs prie keleivių su keturkojais. Neva kliūna skiepų, nukirminimo datos, nenori jų pripažinti, tenka sugaišti papildomai laiko ir išleisti daugiau pinigų. Mums prancūzai buvo labai draugiški (pfiu pfiu pfiu). Jei kas keliaus su mylimu gyvūnu, patarčiau nusipirkti jam specialų saugos diržą. Ir kaip paslapčia man pakuždėjo veterinaras – geriau prieš ilgą kelią jokių vaistų nuo kirminų neduoti, maža kas kelyj pradės pilvuke darytis nuo tų tablečių. Dar jis sakė, kad per savaitę apie 5 naminius gyvūnus paruošia emigracijai… Irgi neblogi emigracijos mastai, ar ne?

Mano šuo JK gyvena antrus metus, teko ne kartą pas veterinarus lankytis. Vizitai brangūs, bet neišvengiami – skiepų negalima praleisti, viską jie mato sistemoje. Jei norėtume grįžti atgal į Lietuvą su Dora (vasara ar su visam) mums jokių dokumentų nereiktų – britiškas skiepas atveria visus pasaulio vartus. Va taip.

Kas dar nustebino – ant snukučio pastebėtas guzelis buvo tuoj pat išgydytas, netgi ištirtas, speciali priežiūra po operacijos… Deja, ne vieną liūdną istoriją tenka išgirsti iš žmonių pasaulio, kaip anglų medikai gydo visas ligas paracetamoliu, kol galų gale randą vėžį, kai padėti mažai kas gali…

Jei atsivežėte savo naminį gyvūną iš Lietuvos ar įsigijote čia, manau verta būtų jį apdrausti (aš pradžiai skaniai juokiausi iš tokio daikto kaip augintinių draudimas, bet kai už operciją sumokėjom 300 svarų, gailėjausi, kad Dora neapdrausta). Draudimas mėnesiui kainuoja apie 10 svarų.

Augintiniams čia gerai – žmonės draugiškesni, nepanikuoja pamatę didelį šunį, veterinarų pilna, visi pasiruošę tuč tuojau padėti, gausybė parkų, užtektinai specialių šiukšlių dėžių šunų “pyragėliams”, yra net alaus šunims…

Gairės: augintiniai, augintinio atsivezimas, augintis, kate, suns atsivezimas, suo, suo lietuvoje