Iš albanų nelaisvės – į tikros meilės glėbį

Šv. Valentino dienos proga – viena graži meilės istorija su veiksmo filmo elementais. Įdomių likimo vingių šioje istorijoje tikrai netrūksta – apgauta, papuolusi į žiaurių albanų, išnaudojančių moteris, spąstus, Valerija sumaniai nuo jų pasprunka ir suranda savo gyvenimo meilę. Sakote, taip būna tik filmuose? Būna ir realiame gyvenime – Valerijos ir Michailo istorija.

Vietoj įdomių pokyčių – ašaros

„Prieš devynis metus su drauge bei dar dviem merginomis atvykome į Jungtinę Karalystę. Mano bičiulė šioje šalyje anksčiau buvo dirbusi, pažinojo tokį albaną Artūrą, kuris mums žadėjo darbą kompaktinių diskų fabrike“, -savo istoriją pradeda pasakoti Valerija.

Ji gyvenime mėgsta pokyčius, todėl ryžosi draugės pasiūlymui išvykti padirbėti, nors Lietuvoje ir turėjo mėgstamą darbą. Į Londoną atvykusias merginas pasitiko du vyriškiai, nuvežė jas į Peterborough esantį butą.

„Pirmą vakarą nieko blogo neįtarėme. Išsigandome tik kitą dieną, kuomet buvome paprašytos duoti pasus neva kažkokiai registracijai. Kaip tik prisiminiau visus apie prekybą žmonėmis skaitytus straipsnius, kurių tuo metu Lietuvoje buvo itin daug, -prisimena pašnekovė. -Pasus atiduoti atsisakiau ir aš, ir kitos merginos. Tai tiesiog įsiutino albanus, jie puolė ieškoti mūsų asmens dokumentų, bet mes juos buvome gerai paslėpusios lagamine. Įtūžę albanai mus užrakino ir dingo. Buvo daug streso, ašarų. Pamenu, tą vakarą gėrėm sidrą su valerijonais… “.

Norėjo įdarbinti prostitutėmis

Kitą dieną grįžę albanai buvo labai grubūs, liepė ruoštis į darbą. Sužinojusios, kad teks dirbti prostitutėmis, merginos ėmė atkakliai priešintis. Jas įkalinę vyrai rėkė, kad jei pačios nenori eiti dirbtį – kitą dieną tiesiai joms į butą atveš „klientų“.

Albanai dienomis merginas palikdavo užrakintas, saugodavo jas per naktį. Galėjai šaukti kiek norėjai – gretimuose butuose niekas negyveno. Laimei, merginos pro langą pamatė, kur albanai išėję paslepia nuo buto raktą. Viena mergina buvo labai lieknutė, todėl ji iš rūbų surišta virve nusileido pro siaurutėlį langą ir radusi raktą atrakino duris.

Iš albanų vergovės merginos laimingai paspruko ir bėgo ten, kur akys veda. Jos nežinojo, nei kur atsidūrė, nei kur turėtų eiti, anglų kalbos taip pat nemokėjo, o telefonai buvo atimti. Padėtį išgelbėjo kelyje „pasipainiojusi“ telefono būdelė. Viena mergina paskambino mamai, ši pakalbėjo su tame mieste gyvenančiu giminaičiu ir greičiau nei po pusvalandžio visos buvo saugios.

Įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio

Merginas išgelbėjęs giminaitis susisiekė su dviem ukrainiečiais, kurie padėdavo žmonėms – surasdavo darbą, paskolindavo pinigų, parūpindavo pastogę. Jie tikrai padėjo – merginos turėjo stogą virš galvos, darbą, automobilį, maisto. Gal ir keista, tačiau geradariai pagelbėjo be jokio atlygio, iš geros valios, nes patys gerai žinojo, ką reiškia papulti į bėdą. Vienas iš vaikinų Michailas Valerijai ėmė rodyti vis didesnį dėmesį – atsargiai, nuoširdžiai ir labai džentelmeniškai.

„Aš visiems sakydavau, kad man jis nerūpi, tačiau vieną kartą jam neatvykus mūsų aplankyti labai nuliūdau ir supratau, koks jis man svarbus žmogus. Michailas buvo nedrąsus, tylus, tačiau netrukus prisipažino, jog yra mane įsimylėjęs iš pirmo žvilgsnio. Nuo tada mes kartu. Po kelių draugystės metų susituokėme, mums gimė sūnus. Nors praėjo devyni metai, kasdien savo vyrą vis įsimyliu iš naujo“,-pasakoja Valerija.

Gyvenimas kaip pasaka

Sakoma, kad visos pasakos baigias vestuvėmis, nes po vestuvių baigiasi visos pasakos. „Oi, ne, mūsų atvejis visai kitoks, -šypsosi pašnekovė. -Visus tuos devynis metus mano gyvenimas yra tikrai kaip pasaka. Miša – išskirtinis žmogus, puikus vyras ir tėvas mūsų sūnui. Nėra dienos be jo švelnių žodžių man, dažnai be progos dovanoja gėlių, grįžusią po darbo mane palepina mėgstamu patiekalu, iškepa tortą. Gėlių esu gavus ir būdama darbe, netikėtai randu jų automobilyje. Mano vyras man nedovanoja deimantų – materealiuose dalykuose nemato prasmės. Kai kurie netiki, kad mes visai nesipykstame, kad nereikia santykiuose „šlifuoti kampų“. Mes vienas kitą labai gerai suprantame, gerbiame ir pasitikime vienas kitu. Abu džiaugiamės, kad gyvenime ištraukėme laimingą loterijos bilietą“.

Ši istorija tarsi dar kartą patvirtina taisyklę, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.  Kartu ji paneigia plačiai paplitusią „tiesą“, kad meilė trunka tris metus. Ir dar ji parodo, kaip svarbu nuoširdus dėmesys – torto ar gėlių pavidalu…

Su meilės diena! Būkite spontaniški!

Gairės: meilės istorija