Bobų vasara – paskutinis džiaugsmas vasarėlės

Bobų vasara – paskutinis džiaugsmas vasarėlės

Rugsėjo 21-oji Lietuvoje laikoma bobų vasaros pradžia. Bobų vasaros laikotarpis paprastai trunka vieną – dvi savaites, prasidėjęs rugsėjį gali trukti iki spalio pradžios, tai priklauso nuo tų metų orų. Meteorologai tai sieja su kas keleri metai pasitaikančiu orų atšilimu, į Lietuvą iš pietų atklystančiu anticiklonu, tad toks malonumas gali pasitaikyti nekasmet. Oras gali sušilti iki +20 °C, o rytais ant žolės žiba rasa arba baltuoja šerkšnas. Paprastai bobų vasara ateina po atšalimo. Tuo metu net gali sužydėti tik vasarą žydintys augalai. Šis atšilimas būdingas daugeliui šiaurinio pusrutulio šalių. Centrinėje Rusijoje bobų vasara prasideda apie rugsėjo vidurį, kai kur Europoje ir Š. Amerikoje rugsėjo pabaigoje ar pirmoje spalio pusėje.

Kaip teigia vienas iš aiškinimų, kodėl toks keistas šio laikotarpio pavadinimas, jog tai – paskutinės dienos kada senos moterys gali pasišildyti saulės atokaitoje. Terminas „bobų vasara“ populiarus tik Lietuvoje ir Rusijoje, Latvijoje ji vadinama „atvasara“ (sugrįžtanti vasara). Čekai vadina voratinklių vasara, serbai ir bulgarai – čigonų vasara, vokiečiai ir vokiškai kalbančios šalys – senelių vasara (pažodžiui – senų bobų vasara). Prancūzijoje, Italijoje, Pirėnuose – Šv. Martyno vasara. Š. Amerikoje, Anglijoje – indėnų vasara (Indian summer). Olandijoje – laikotarpiu po vasaros. Dar viena versija teigia, jog tai susiję su prietarais, nes moterys turinčios kažkokių galių, leidžiančių sugrąžinti atgal metų laikus ir galinčios įtakoti orus. Išties šio laikotrarpio pavadinimo kilmė yra sunkiai paaiškinama. Iš kur atėjo, iš kokios kalbos ir kuri tauta pirma ir kodėl taip pradėjo vadinti? Kadangi žodžiai – skoliniai nuo senų senovės keliauja iš vienų tautų ir valstybių į kitas, nepaisydami sienų, o ir kiekviena kalba nuolat kinta.

Pats geriausias bobų vasaros pranašas – skraidantys voratinkliai. Kodėl jie skraido? Tuo metu, paaugus voriukams, jiems tenka pasieškoti kur gyventi. Įsirengęs starto aikštelę, voriukas prieš vėją nuo jos leidžia skridimo siūlą. Kai siūlas tampa pakankamai ilgas, kad išlaikytų voriuką, jis ima skristi. O sugalvojęs nutūpti, voriukas, bėgdamas voratinkliu, pakeičia svorio centrą ir minkštai nusileidžia. Kartais nuskrenda 100 m., kartais keletą kilometrų.

Na, o žmonių gyvenime taip pat ateina permainos: artėja šaltasis sezonas. Senovėje, pasibaigus lauko darbams moterys imdavosi darbų namuose: merkdavo linus, mindavo, ausdavo.  Rusijoje prasidėjus ankstyvai bobų vasarai raugdavo agurkus ir laikydavosi papročio, jog ankstyvos bobų vasaros pradžioje reikia užglaistyti visus konfliktus. Tuo laikotarpiu Lietuvoje buvo tradicija pagerbti pribuvėjas, priimančias ateinančius į pasaulį vaikus. Taip pat pagal krikščionių kalendorių minimas Jėzaus apaštalas ir Evangelijos autorius Šv. Matas (Levis). Rugsėjo 21d. – tikro rudens šventė, derliaus nuėmimo darbų pabaiga. „Po švento Mataušo ir žemė ataušo“. Kaimynai ir giminės rinkdavosi atsikvėpti nuo rudens darbų, padėkoti už derlių, paragauti naujo derliaus miežių alaus, ir šventė buvo pavadinta „Ragautuvės“, „Koštuvės“, „Sambariai“, „Alutinis“. Šventės metu apšlakstydavo trobos duris, langus ir visas kertes – aukodavo namų dievybėms. Alų darydavo apeiginį, trejų devynerių: devynios saujos pirmo pjovimo javų padalintų į tris dalis, iškūlus, sumaišytų su miežiais, viskas sumalta ir iš tokių sudedamųjų dalių užraugtas alus. Kiekvienam svečiui alaus pripildavo triskart po devynis kaušelius. Alaus gėrimas nebuvo tik linksmybės: gėrimo ritualui naudodavo ragus, kaustytus žalvario ar sidabro žiedais, puoštus mitologiniais simboliais: elnių, žalčių, vandens paukščių atvaizdais.  „Po Alutinio – kapeliukas už krosnies“  tai reiškia, jog tenka padėti vasarinę šiaudinę skrybėlę ir pridengti galvą šiltesne kepure. Negalima maudytis upėje, ežere, negalima vėžiauti.

Taigi rugsėjo 21d. žymi vieno ciklo pabaigą ir perėjimą į kitą. Po šios dienos ateina rudens lygiadienis – vienos iš pagrindinių dienų metų laiko skaičiavimo sistemoje. Diena susilygina su naktimi, smarkiai atvėsta ežerų vanduo, ištinka pirmos gilios šalnos, baigiasi paukščių migracija į pietus, miške prasideda kanopinių žvėrių vestuvės. Lietuvoje yra paleoastronomijos paminklų, akmenų, išdėstytų rytų – vakarų kryptimis, tai rodo, jog baltų pasaulėjautoje lygiadieniai struktūrizuodavo laiką ir erdvę. Greičiausiai senoviniai rudens lygiadienio šventimo papročiai krikščionybės laikais yra išsiskaidę į Šv. Mato dieną (Sambariai, padėka dievams už derlių, aukojimai) ir į Mykolines (duoklės valdovams ir dievams, Patalkių vaišės, orų spėjimai, būsimų piršlybų burtai).

Gairės: bobų vasara, indian summer