Kovo 4d. – Kazimierinės, Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero diena, Kaziuko mugė

Kaziuko mugėje Vilniuje

Kaziuko mugė – kasmetinė rengiama Lietuvoje (ir ne tik Lietuvoje) folkloro mugė. Šiais laikais dažniausiai ji būna artimiausią sekmadienį iki Šv. Kazimiero dienos (kovo 4-osios). Svarbiausias mugės atributas – verba, o pirkiniai – širdelės formos sausainiai, vadinami „Kaziuko širdimi“ puošti cukriniais ornamentais ir vardais bei riestainių „barankų“ karoliai.

Kovo 4d. vienintelio Lietuvos šventojo – Kazimiero mirties diena. Jo istorijos ištakos siekia XVa. kuomet Jogailos sūnus Kazimieras 1440m. tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o vėliau ir Lenkijos karaliumi. Turėjo 12 vaikų: šešis berniukus (antrasis sūnus vardu taip pat – Kazimieras) ir šešias mergaites. Vaikučių būta ir sveikų ir paliegusių, viena dukra mirė kūdikystėje, vyriausiąjį Vladislovą Kazimieras įtaisė Čekijos ir Vengrijos karaliumi. Sūnus Frydrichas tapo kardinolu. O Aleksandras, nevaldęs pusės kūno, po tėvo mirties neilgai teišbuvo Lietuvos ir Lenkijos soste – anksti mirė. Visos dukros buvo ištekintos už vokiečių kunigaikščių. Teigiama, jog nelaimingiausias iš vaikų buvo Kazimieras. Ankstyvoje vaikystėje susirgo džiova – anuomet, tai buvo nepagydoma liga. Ligą galėję pagilinti ir politiniai tėvo interesai, nes karalius buvo pasiėmęs paauglį sūnų į karo žygį dėl sosto reikalų prieš vengrus, bet žygis pasibaigė gėdingu pralaimėjimu. Vargšelis Kazimieras po to net nedrįso viešai rodytis. Kad prablaškyti sūnų tėvas dažnai jį imdavo į keliones. 1475m. jiedu lankėsi ir Vilniuje, o 1479m. atvyko antrą kartą, tuomet karalaitis Kazimieras Vilniaus pilyje gyveno pusantrų metų, bet dėl ligos grįžo į Lenkiją. 1484m. kovo 4d., eidamas 26 metus, mirė Gardine, palaidotas Vilniuje.

Tad, kaipgi jis nusipelno, jog pagyvenęs du metus Vilniuje tapo Lietuvos šventuoju? Ši Kazimiero istorija jau buvo kuriama po jo mirties. Po kelių mėnesių tėvas pasirūpino, kad kasmet, Kazimiero mirties dieną, už jo vėlę būtų laikomos pamaldos Vilniaus katedroje. Po tėvo mirties brolis Aleksandras, užėmęs sostą, brolio šventumu nesirūpino. 1506 m. atėjęs į sostą Žygimantas Senasis ėmė siekti, kad Kazimieras būtų paskelbtas šventuoju. Tai buvo ir politinis interesas, kad bažnyčia taptų sąjungininke prieš pravoslavus ir reformatus. Tačiau popiežius šventuoju Kazimiero skelbti neskubėjo, atsiuntė pasiuntinį, vyskupą Pereri (Ferreri), išsiaiškinti. Šis parašė apie Kazimierą knygelę, kurioje aiškinama, jog karalaitis buvęs pamaldus ir skaistus bei pasižadėjęs Mergelei Marijai. Anuomet aprašant Kazimiero biografiją nebuvo paisoma tiesos, karališkai gyvenęs karalaitis nebuvo kankinys – mirė sava mirtimi. Dar būtinai reikėjo stebuklų. Knygelė skelbia apie pomirtinius su Kazimiero vardu susijusius stebuklus, kurie realaus pagrindo nelabai turėjo. Mirus popiežiui Leonui X Kazimiero šventumo reikalai buvo užmiršti. Vėliau Lietuvą valdę kunigaikščiai taip pat šio reikalo neprisiminė. Kazimieras parūpo tik išrinktam karaliui švedui Žygimantui (Zigmantui) Vazai. Šis, siekdamas įsitvirtinti, žadėjo sunaikinsiąs eretikus, reformatus, o pravoslavai turėsią paklusti Romos popiežiui. Jis su jėzuitais kreipėsi į popiežių Klemensą VIII ir gavo sutikimą įrašyti Kazimierą į šventuosius. Taip, praėjus 120 metų, jis tapo šventuoju.

Stebuklai. Stebuklingu ir gana prieštaringu laikomas apsireiškimas Polocko apgynime 1516m. Taip pat minimi prie jo kapo prasidėję stebuklai: pasimeldusieji pasveikdavo, nelaimėliai sulaukdavo geresnio gyvenimo, išsipildydavo žmonių norai. „Trirankio Kazimiero“ paveiksle nutapytame apie 1520m., kuriame užrašas skelbia „Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano“, legenda liudija, kad dailininkas, tapydamas paveikslą, pakeitė rankos padėtį, o ši pati grįžusi į pirmykštę vietą. Esą dėl šios priežasties šv. Kazimieras vaizduojamas trirankis. Dar minima legenda „Ištiesta ranka“, kai Vilniaus katedros skulptūra, puošianti stogą ir vaizduojanti Šv. Kazimierą, ištiesė ranką, kad palaimintų mergaitę, kuri metė į ją gėlės žiedelį. Kanonizacijos reikmėms 1602m. buvo atidarytas karstas su Šv. Kazimiero palaikais. Pagal to meto liudytojų parodymus Kazimiero kūnas per 118 metų nebuvo paliestas gedimo.

Kanonizacijos iškilmės vyko Vilniaus katedroje, vyskupas Benediktas Vaina pašventino kertinį Šv. Kazimiero bažnyčios pamatų akmenį. 1636m. jo palaikai buvo pernešti į koplyčią, pastatytą Žygimanto (Zigmanto) III Vazos ir Vladislovo IV Vazos. 1953m. šventojo relikvijos (palaikai) perkeltos iš Vilniaus katedros į Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Dalis relikvijų išsiųsta Maltos Ordinui (Joanitams). 1989m. kovo 4 dieną Šv. Kazimiero relikvijos iškilmingai grąžintos į Vilniaus arkikatedrą ir vėl padėtos Šv. Kazimiero koplyčioje.

Dar viena priežasčių, kodėl Šv. Kazimieras tapo toks mėgiamas ta, kad Lietuvai priėmus krikščionybę paprastiems žmonėms buvo sunkiai suprantami bažnyčios skelbiamų šventųjų gyvenimai. Todėl labai paranku buvo turėti savo šventąjį. Aplankyti Kazimiero, paskelbto šventuoju, palaikus atvykdavo begalės žmonių. Todėl ėmė rastis prekyba maistu, karštais gėrimais, juk kovą – dar šalta. Neatskiriama Katedroje rengiamų atlaidų dalimi tapo „kermošius“ (vok.k. „kirchmesse“), manoma, kad nuo Kazimiero palaikų perkėlimo 1636m. ir prasidėjo Kaziuko mugės. Po pamaldų – prekyba ir pasilinksminimai: amatininkai, gaminantys medinius, pintinius rakandus, molinius indus ir pan. čia pat juos parduodavo, mainydavo, rengė susiėjimus, vėliau sudarę teatralizuotą procesiją apeidavo Vilniuje kai kurias gatves. Procesijose dalyvaudavo sostinės amatininkų cechų meistrai, gildijų pirkliai, naktinės sargybos kariai, vienuolijos, Vilniaus universiteto studentai, krašto didikai su palydomis. Taip Vilniuje vyko „kermošiai“ per karus ar kt. nelaimes prigesdami ir vėl atsinaujindami. 1827m. Vilniaus pirkliai gavo privilegiją rengti didesnį, kelias dienas vykstantį prekymetį „jomarką“ (vok.k. „jahrmarkt“, rus.k. „ярмарка“). Tai buvo tikros Kaziuko mugės pradžia: dalyvavo ne tik vilniečiai, bet ir pirkliai iš kitur. Tuo metu atsirado ir vienas mugės atributų – saldus meduolis „Kaziuko širdis“, puoštas spalvoto cukraus ornamentais ar užrašytais vardais. „Kaziuko širdis“ pirkdavo ir dovanodavo mylimiesiems, taip pat parnešdavo iš mugės lauktuvių likusiems namuose. Mugės vieta dažnai buvo keičiama, tai priklausydavo nuo tuometinės valdžios: 1901m. pastačius paminklą Jekaterinai II rusų valdžia iš Katedros aikštės mugę perkėlė į Lukiškių aikštę. Bet į mugę suvažiuodavo iki 2400 vežimų ir visi aikštėje netilpdavo, – prekiaudavo visoje Nėries pakrantėje nuo Žvėryno iki Žaliojo tilto. Ypač Kaziukas buvo švenčiamas tarpukariu. Po Antrojo pasaulinio karo Kaziuko mugę iškraustė iš Lukiškių aikštės į Kalvarijų (Dzeržinskio) turgų, o ten pastatė Lenino paminklą. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę Kaziuko mugė sugrįžo į Katedros aikštę bei Senamiesčio gatves net iki Tymo kvartalo.

Šv. Kazimiero simboliu laikoma lelija – nekaltybės ženklas. Jas pradžioje gamino iš popieriaus, o vėliau jos virto garsiomis Vilniaus verbomis (lot.k. „herba“ – žolė), rišamomis iš sausų gėlių ir žolynų, kurias Verbų sekmadienį imta šventinti bažnyčiose. Lietuvių kalba verbos pirmą kartą minimos 1573 m. liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys.

Viso Lietuvoje yra 15 Šv. Kazimiero bažnyčių. Pirmoji Lietuvoje, kurią pastatė jėzuitai XVI a.vid. ar pab. – prie Ukmergės. Panašiu metu jo garbei pastatyta ir Vilniuje. JAV lietuviai ir lenkai išeiviai turi virš 50 Šv. Kazimiero bažnyčių. Tad, Kaziuko mugė natūraliai atsirado kartu su Kazimierui skirtomis bažnyčiomis. Tai viena ryškiausių kalendorinių švenčių, turinti šimtametes tradicijas ir neturinti lygių aplinkiniuose kraštuose.

Gairės: Kazimierinės, kaziuko mugė