Lietuvoje lapkričio 1d. – Visų Šventųjų diena, lapkričio 2d. – Vėlinės

Lietuvoje lapkričio 1d. – Visų Šventųjų diena, lapkričio 2d. – Vėlinės

Žmonės neišskiria šių švenčių ir mini jas kartu, nes taip patogiau. Į kapus prisiminti mirusiųjų dažniau važiuojama ne lapkričio 2d., bet lapkričio 1- ąją, nes ši diena yra valstybinė šventė ir nedarbo diena Lietuvoje. Kapai sutvarkyti, papuošti gėlėmis, ant jų degamos žvakelės, pasimeldžiama už artimųjų sielas. Ar visada taip buvo? Iš kur ir kodėl atėjo tokios tradicijos? Kodėl mes, lietuviai, tiek daug dėmesio skiriame kapų priežiūrai ir lankymui, o Vėlinių proga vykstame deginti žvakelių?

Tradicija tą dieną deginti ant kapų žvakes ir lankyti artimųjų kapus yra Lenkijoje, Čekijoje, Švedijoje, Suomijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, Austrijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Lapkričio 1 d. yra bažnytinė šventė, šią dieną pagerbiami šventieji, kurių paminėjimui nėra numatytos konkrečios dienos liturginiame kalendoriuje. Pirmą kartą Visų Šventųjų šventė buvo pradėta švęsti IVa. kaip Visų Kankinių diena. Pradžioje tai buvo atskirų bažnyčių, bendruomenių, bet ne visiems krikščionims privaloma šventė. Visų Šventųjų dieną į liturginį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV, VIIa. pradžioje. Ši šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais.

Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldžamasi. Visų Šventųjų diena turėjo ypatingą prasmę. Manyta, kad tą dieną gimęs kūdikis, suaugęs būdamas šermenyse, matysiąs vėles. Pagal šios dienos orą spėti žiemos ir pavasario orai. Sakoma: „Visi Šventi su ledu, Šventas Jurgis su lapu“. Lietuvoje lapkričio mėnuo senovėje buvo vadintas gruodiniu, lapkrėsiu, vėliniu, spaliniu, vilkų. Taigi, lapkričio 1 d. Romos katalikų bažnyčia jau nuo seniai skelbė privaloma švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – ne darbo diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 metais vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta poilsio diena. Vėlinės – minėtina švente (darbo diena) paskelbtos 1990 m. spalio 23 d.

Lapkričio 2d. – Vėlinės, kai prisimenami mirusieji artimieji. Visų mirusiųjų paminėjimo dieną (Vėlines) Izidorius Sevilietis VII a. pasiūlė švęsti pirmą sekmadienį po Sekminių. Anatolijus Macietis IX a. pasiūlė Vėlines švęsti kitą dieną po Visų Šventųjų šventės, 998 metais Prancūzijoje Cluny vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines švęsti lapkričio 2 d. Pamažu ši data išplito po visas bažnyčias ir vienuolynus. Vienuoliai benediktinai atnešė į Lietuvą šią tradiciją. 1311 metais Vėlinių šventė oficialiai įvesta į Romos katalikų liturgiją. Lietuvių kalendorinės šventės dažnai yra taip susiję su krikščionybe, kad jos laikomos grynai krikščioniškomis. Pirmųjų amžių krikščionys šventė tik dvi metines šventes: Velykas ir Sekmines. Visoms kitoms šventėms atsirasti didelę įtaką turėjo senųjų indoeuropietiškų švenčių kalendorius.

Apie Vėlinių (Ilgių) šventę žinių paliko pirmieji Lietuvos istorikai Motiejus Strijkovskis ir Aleksandras Gvaninis, taip pat lenkų metraštininkas Janas Dlugošas. Vėlinių metas, tai virsmas gamtoje ir žmogaus dvasioje. Tokia šventė būdinga žemdirbių tautoms ir kilusi iš agrarinės magijos tikėjimų. Buvo manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, padeda išauginti derlių. Rudenį drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės, jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir pagerbiamos. XIX a. Lietuvoje per Vėlines, tęsiant prosenovines tradicijas, kapinėse būdavo kuriami laužai. Juose sudegindavo senus antkapinius medinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo giminaičius, kaimynus. Dar ir šiandien ši tradicija gyva kai kuriuose Dzūkijos kaimuose – Margionyse, Mardasave. Nuo 1880 metų kapinėse imta degti žvakeles: Akmens kaime, Varėnos rajone, kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę, prismaigstė jį vaškinių žvakių, uždegė jas, palaimino ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje. Greit ši apeiga paplito visoje Lietuvoje: 1913 metais žvakės buvo deginamos Suvalkijoje, XX a. 3 – 4 dešimtmečiais jų deginimas dar labiau išplito, o septintame dešimtmetyje tapo visuotinu reiškiniu. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje žvakės negalėjo būti paplitę dėl brangumo. Jų gamino mažai, net per šventes prie mirusiojo degindavo suvyniotas graudulines žvakes.

Mirusiųjų paminėjimo šventės senovėje būdavo keturis kartus per metus. Senovinės Vėlinės (Ilgės) Lietuvoje, kaip ir kitos didžiosios šventės, tęsdavosi dvi savaites. Viena savaitė buvo spalio, kita lapkričio mėnesiais. Lietuvoje paprotys minėti mirusiuosius keturis kartus per metus išnykęs, o pravoslavai ir dabar mirusiuosius mini keturis kartus metuose. Pagrindinis mirusiųjų paminėjimas – rudenį, per Vėlines. Vėlinių naktį, sakydavo, vėlės susirenkančios kapuose, medžiuose ar kryžių viršuje. Kapinaitėse, apdaliję varguomenę maistu bei kitokiomis dovanomis, pasimeldę, pasikvietę ir neturtinguosius, prie šeimos kapo susėdę valgydavo. Buvo paprotys paruoštą Vėlinėms maistą Visų Šventųjų vakare palikti nakčiai ant kapo: dėdavo duonos, mėsos, sūrio ir kt. valgių. Iki paskutinio XIX a. ketvirčio Lietuvoje buvo dažnas paprotys per Vėlines, be kitų valgių ant kapų dėti kiaušinių. Nakčia elgetos tuos valgius nurinkdavo ir kitą dieną suvalgydavo. Valgius ant kapų dėdavę tam, kad atlėkę alkani paukšteliai palestų ir už tai mirusiems pagiedotų ar tikėdavosi, kad ateis alkanas žmogus pasistiprinti valgiais ir pavalgys už numirusįjį. Per Vėlines laukdavo ir namuose apsilankančių vėlių. Tikėjo, kad Vėlinių vakare ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti kaip su gyvais. Vakare, laukiant vėlių apsilankymo, pasirūpinama jas tinkamai priimti, pavaišinti: ant stalo palikdavo indus ir maistą, net atvirus namų langus, duris, kad vėlės galėtų įeiti. Vėlinių išvakarėse pakurdavo pirtis (kitur jaują), kad grįžusios giminės vėlės galėtų sušilti, padėdavo joms vandens, rankšluostį, maisto. Laukdavo ir atsilankančių į namus mirusių savo artimų vėlių: paklodavo lovoje baltą minkštą patalą, uždegdavo pagalvio šonuose po vieną grabnyčios žvakę, klūpodavo prie lovos laukdami ateinant mirusiojo vėlės. Jei išgirsdavo lubose ar grindyse braškant, reiškia, mirusieji atėjo. Buvo manoma, kad Vėlinių vakare vėlės gali apsilankyti nepažįstamo keleivio pavidalu. Tokie keleiviai – tai vėlės arba vėlių siųsti pasiuntiniai lankyti gyvųjų ar prašyti kokių nors malonių, kad pagelbėtų vargstantiems mirusiems. Žemaičiai tikėjo, jog Visų Šventųjų naktį, tuojau po pirmųjų gaidžių visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos, atklanių ir nebekenčia kančių. Tada jos visais keliais traukia melstis į bažnyčias arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų, o pamačiusios degant žvakeles, jos ateina ir meldžiasi prie šventųjų smutkelių.

Per Vėlines būdavo renkamos piniginės aukos bendroms mišioms už mirusiuosius. Tokias mišias Marcinkonių parapijoje vadino „diedais“. Buvo sakoma, kad kartą per metus reikia duoti mišioms už nežinomą numirėlį, kuris neturėjo giminių ir niekas už jį mišių neužpirko. Meldžiamasi kapinėse ir namuose. Tokius mirusiųjų paminėjimus rengdavo visą lapkritį, juk kai kur jį net Vėlių mėnesiu vadino. Taip jis vadinamas ir senuosiuose latvių kalbos žodynuose. Beveik visose kaimo trobose paeiliui minėdavo mirusiuosius su maldomis, giedojimais ir vaišėmis. Populiari buvo Vėlinių išmalda prie bažnyčios. Visi elgetos, kokie tik yra parapijoje, susieidavo tą dieną ant šventoriaus, prisėsdavo tuomet ir naujų elgetų. Žmogus, dirbęs per amžių, jau toliau nebepajėgiantis dirbti, tą dieną pirmą sykį ištiesdavo ranką išmaldai. Prisėsdavo elgetų nuo vartų ligi bažnyčios durų. Moterys dalindavo duoną, avieną ir ragaišį (lapkritis buvo avių pjovimo metas), vyrai – pinigus. Ir duodantieji ir imantieji žinojo, jog taip užperkamos maldos už dūšias. Išmaldos dalijimas buvo maldų „pirkimas“ už artimuosius, gimines, už tuos, kurių niekas neatsimena, ir tuos, kuriuos susapnuodavo, kad „valgyt norį“. Dalindami duoną elgetoms, pasakydavo mirusiųjų, už kuriuos prašydavo melstis, vardus.

Rudeniniame gamtos virsme švenčiamos Vėlinės. Senesniuose šaltiniuose yra ir kitas šios šventės pavadinimas – Ilgės. Nors Ilgės ir Vėlinės, panašiai kaip Rasa ir Kupolė, yra tos pačios šventės pavadinimai, tačiau jie nėra sinonimai. Pavadinimai atspindi šventės sakralumo lygį. Vėlinės, kaip rodo pats pavadinimas, yra tik mirusiųjų (vėlių) paminėjimo šventė. Tai susiaurėjusi, smuktelėjusi į bendruomeninį – kultūrinį ar net į buitinį lygį Ilgių šventė.

Gairės: Vėlinės, Visų Šventųjų diena