Lietuviško žodžio kontrabanda

Birutė Malaškevičiūtė

Kovo 16-ąją minime knygnešių dieną. Šių žmonių veikla, prisidėjusi prie lietuviško žodžio išsaugojimo, visais  laikais buvo vertinama dviprasmiškai.

Istorijos laikotarpis nuo 1864 iki 1904 metų pabūdinamas keturiais žodžiais –lietuviškos spaudos draudimo metais. Tai knygnešių, daraktorių ir vargo mokyklų laikotarpis, išauginęs pirmąją lietuvių inteligentų kartą. Taip jau istoriškai susiklostė, kad ano  meto simboliais tapo „Vargo mokykla“ ir „Knygnešys“. Prieš pradedant kalbėti, kodėl taip nutiko, reikia pažymėti, jog požiūris į tam tikrus dalykus priklauso ir yra susijęs su visuomenės požiūriu ir tuo metu valstybėje vykdoma kultūrine politika. Pravartu pabrėžti, kad vadinamojo valstybės elito oficialiąją idealizuotą nuomonę neretai koreguoja eilinių piliečių nuomonė, aptinkama  to meto laiškuose, dienoraščiuose, rankraščiuose ar atsiminimuose. Šie yra tarsi slaptieji užsidariusių praeities durų, už kurių slepiasi tikroji istorija, raktai. Kad ir kaip ten būtų, neverta sumenkinti tam tikrų  reiškinių, žinant, kokius teigiamus poslinkius jie lėmė.

Įprasta, kad dėl mokyklinių vadovėlių ir proginių straipsnių iliustracijų  spaudos draudimo laikotarpio simboliu tapo Juozo Zikaro „Knygnešys“ ir Petro Rimšos „Lietuvos mokykla 1864-1904“, mums žinomesniu „Vargo mokyklos pavadinimu“. P. Rimša dėl to pyko, sakydamas, kad „pirmasis pavadinimas tikrai parodo laikotarpį ir jo poetinti  į „Vargo mokyklą“ nereikėtų.“ Prisimenant šios skulptūros istoriją reikia paminėti, jog tokia kokią mes ją matome šiandien Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus  kiemelyje, yra ketvirtasis šios skulptūros variantas.  Pirmąją P. Rimša nulipdė 1906 metais, rengdamasis pirmajai lietuvių dailės parodai Vilniuje 1907 metais. Pozuoti jis prikalbino savo mamą, kuri tuomet jau buvo garbaus amžiaus. Kūrinio siužetas nesudėtingas: moteris verpia, o  šalia jos, ant žemos trinkelės, sėdi kokių aštuonerių metų berniukas su knyga ant kelių. Tai motina ir sūnus. Tačiau pirmoji „Lietuvos mokykla“ pačiam autoriui nepatiko. P. Rimša prisipažino: „Mano mama, kuri pozavo buvo jau įžengusi į septintąją dešimtį metų, ir jai netiko aštuonmetis berniukas. Užtat vietoj „motinos mokyklos“ išėjo „močiutės mokykla“, tuo tarpu aš galvojęs pavaizduoti motiną.“ Todėl 1914 metais buvo sukurta antroji „Vargo mokykla“ jau su jauna mama. Ši su vaikeliu sėdi ant suolo, po kuriuo tvarkingai stovi padėtos klumpės. Dar vieną šios skulptūros variantą P.Rimša nulipdė trečiojo dešimtmečio pradžioje  – jame klumpes pakeitė gulintis šuniukas, budriai saugantis namus nuo nekviestų svečių. Paskutinioji, ketvirtoji, „Lietuvos mokykla“ buvo pradėta lipdyti 1939 metų rudenį. 1940-ųjų birželį gipsinis modelis nugabentas išlieti iš bronzos, tai užtruko. Antrojo pasaulinio karo metu buvo sudegintos dirbtuvės, jose smarkai apgadinta skulptūra. Ir tik 1957 metais atkurta. Beje, 1939 metais buvo nulipdyta  ir Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatytas J. Zikaro „Knygnešys“.

Kada, kokiu būdu ir kodėl „Vargo mokykla“ ir „Knygnešys“ tampa simboliais  ir pradedami idealizuoti? Iš dalies į šį klausimą atsako pats P. Rimša: „„Lietuvos mokykla“ nuo pasirodymo pirmoje lietuvių dailės parodoje dienos augte įaugo į lietuvių kultūrinį palikimą: šimtus kartų jos paveikslas buvo išspausdintas įvairiuose leidiniuose – laikraščiuose, žurnaluose, istorijos ir meno knygose, atvirutėse bei lapeliuose.“ Iš šių žodžių galima daryti prielaidą, jog šie simboliai  kurti ir idealizuoti pradėti iškarto po spaudos draudimo atšaukimo. Vėliau oficialiame lygmenyje tai tik stiprėjo. Tuometinė lietuviškoji inteligentija, užaugusi, subrendusi ir susiformavusi spaudos draudimo metais bei slaptose lietuviškose draugijose puoselėjusi valstybingumo idėją, paskelbus Nepriklausomybę tampa įtakinga visuomenės dalimi. Todėl nenuostabu, kad deda visas pastangas ne tik puoselėti, bet ir įtvirtinti, pabrėžti lietuviškumo idėją, jos svarbą (tam įtakos turėjo tarpukario nesutarimai dėl Vilniaus ir Klaipėdos kraštų). Be to neretas, ūkininkas nuvargęs nuo mokesčių, skolų, sunkaus gyvenimo, nepasitvirtinusių lūkesčių kalbėdavo, kad „prie ruso“ neblogai gyveno. Reikia nepamiršti, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų kaip tik buvo įsikūrę kaime. Šį faktą 1938 metais savo atsiminimuose apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią pažymi ir  kunigas Juozas Breiva (uolus lietuviškos spaudos platintojas ir lietuviškų mokyklų steigėjas): „Karo išvakarėse lietuvis kaimietis jau nesijuto per daug nuskriaustas rusų valdžios, nes turėjome savo spaudą, galėjome mokyti savo sūnus. Atrodė, kad pilna laisvė ateis pamažu, palaipsniui, kad jai iškovoti nereikės vargo ir kraujo. Senesni Lietuvos žmonės pasigenda „ruskelio“, padejuoja jo tėvynės nelaime ir pasakoja savo anūkams, kad vis dėl to prie „ruskio“ buvę geriau gyventi.“

O kad idėja nebūtų tik idėja – ją reikėjo materializuoti. Gabrielė Petkevičiūtė-Bitė pabrėžė: „Mums reikia kūrinių, kurie jaudintų mūsų liaudį, pagautų jos sielą ir ją keltų aukštyn, reikia vaizduoti savų žmonių buitį, jų rūpesčius.“ Ir tuomet „Knygnešys“ ir „Vargo mokykla“ greta Vytauto Didžiojo, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos tampa tarsi priminimu, ką gali atkakli kova ir pasipriešinimas. P. Rimša, džiaugdamasis savo kūriniu, sakė: „„Lietuvos mokyklos“ paveikslu pavyko išryškinti laikotarpio bruožus: polėkį į šviesą ir laisvę, nesusitaikymą su prievartos priemonėmis. Liaudis ją suprato kaip epochos apibendrinimą ir iliustraciją.“

„Vargo mokykla“ ir „Knygnešys“ tampa neatsiejamu įvairių iškilmių atributu. Išlikusiame 1939 metų rankraštyje, aprašiusiame Antano Smetonos vizitą Lazdijuose, rašoma: „Prezidento garbei įvyko paradas pro tribūnas pražygiavo gražūs ir prasmingi gyvieji paveikslai. Ir ko čia nebuvo pavaizduota: ir Vytautas Didysis su savo kareiviais, ir baudžiava, ir senoji Lietuvos mokykla, ir knygnešiai, pavergtas Vilnius, okupuotojo krašto vaikai, ir laisvės kovos, ir laisvasis pajūrys, ir dar daug daug ko.“

Neretai tuometėse fotoateljė atėjus fotografuotis  studentui su mama buvo siūloma abiems susėsti prie ratelio… „Vargo mokyklos“ vaizdinys buvo populiaresnis nei knygnešio (vėliau atskleisiu paslaptį kodėl taip nutiko).

Dzūkijoje tokia mamos mokykla užėmė išskirtinę vietą. Mūsų regione mokslo metai daraktorinėje mokykloje  mokiniui atsieidavę vidutiniškai rublį, tiems laikams nemenką pinigą. Todėl daugelis tėvų neleisdavo vaikų į tokią mokyklą, o mokydavo namuose. Apie tai rašė žinomas mokytojas ir kraštotyrininkas Juozapas Radziukynas: „Teip mažas skaitlius mokinių privaro prie nusiminimo sodžiaus mokytojus. Dzūkai vienok turi savo išrokavimą. Nori jie kuo veikiausiai pamokyti savo vaikus skaityti ant maldaknygės ir dar kitų sodžiaus gyvenimui reikalingų žinių – mokyklose gi to viso jų vaikai veikiai išmokti negali arba suvis nėra mokomi, dėlto mitrus dzūkas aprokuoja, jog pigiau ir su mažesniu klapatu bus mokinti vaikus namie. Tep ir daro. Dėl to skaitelius mokančių skaityti išneša 90 proc. Nemokėjimas rašto skaitos didžiu nepadorumu ir pažemina žmogų kito akyse.“

Paprastai to rašto mokydavo mamos – taip ir liko kiekvieno, kuris tokiu būdu pradėjo savo mokslus, atminty šviesūs prisiminimai apie motiną. Todėl „Lietuvos mokyklos“ vaizdavimas ir buvo mėgstamas. Kiek kitaip atsitiko su knygnešiais. Kiekvienos mamos, neretai jau iškeliavusios Anapilin, vaizdinys buvo skirtingas, ir kiekvienas savaip ją galėjo pasodinti prie ratelio – tai buvo lyg graži iliuzija. Knygnešiai dažnai jau garbaus amžiaus buvo tikri asmenys – apčiuopiamoji realybė. Kas yra iliuzija ir realybė? Iliuzija – tai realybė tik labai jau netikroviškai pagražinta. O realybė – tai ta pati iliuzija tik be visų pagražinimų.   Visa ta realybė pasirodė, kai tarpukario Lietuvoje buvo nutarta knygnešiams skirti pensijas. Tiesa, dažnu atveju jos buvo nedidelės, tačiau papildomi pinigai dar niekam nepakenkė, juolab daugelis šių žmonių, tikrai, gyveno labai skurdžiai. Pirmiausia, atsirado daug apsišaukėlių, nors ir buvo reikalaujama knygnešystės įrodymų (visais laikais buvo gabių „susikombinuoti“ pažymas). Liudijimai buvo rašomi net JAV gyvenusių lietuvių: „Taigi mielu noru parašiau trumpą liudijimą, kuris manau dalinai prigelbės Jūsų tikslui. Nors tiesą, tos knygnešių pensijos yra labai mizernos, keli litai mėnesiui, ką gi tai reiškia!?“

Vėliau kilo diskusijos, kas gi buvo tie knygnešiai, nes žodžio „knygnešys“ atsiradimo laiką nustatyti sunku. Žinoma, kad 1884 metais Jonas Šliūpas save pavadino knygnešiu. O prieš tai knygas per sieną gabenusius žmones vadino kontrabandininkais ir pakininkais (nuo žodžio „pakas“ – ryšulys). Juolab, kad vieni pirmųjų knygnešių buvo nelegalių emigrantų, norėjusių išvykti į Ameriką, vedliais į Prūsiją. Vienoje 1926 metų recenzijoje apie knygnešius buvo rašoma: „ Pilkas, sunkus vargo žmonių darbas atpasakojamas tokiais pat pilkais posakiais, be jokios pretensijos pagražinti savo žygius bei iškelti savo nuopelnus: atvirai minimi materialiniai sumetimai, lengva širdžia kalbama apie nuostolius, apie išdavimus ir persekiojimus, ramiai apie bausmes ir ištrėmimus. Realūs ir materialistiniai buvo knygnešių žygiai ir tik laiko perspektyva ir nuveiktų darbų  vaisiai apgobė knygnešio vardą ir triūsą idealistine areole, o tuos, kurie dėl to pilko, kasdienio  darbo kentėjo ir žuvo garbingu tautos kovotojų vardu. Tik vienas kitas susipratęs idealistas ir inteligentas.“

Neretai knygnešiais tapdavo žmonės turėję vienokę ar kitokią negalią ir negalėję dirbti ūkiuose, nes daugeliui tuo besiverčiančių profesionalų tai buvo nors ir rizikingas, bet verslas, nešantis pelną. Tokie žmonės susilaukdavo ir švelnesnių bausmių. Antanas Šapoka rašė, kad knygas kartais vežiodavo net žydai kromelninkai, mat iš jų buvo neblogo uždarbio.  Knygnešystė buvo profesija, tą patvirtino ir vienas žymiausių knygnešių Juozas Kancleris, kai jį jau tarpukario Lietuvoje apkaltino antivalstybinių proklamacijų nešiojimu, teisme pasakė: „Dirbau. Ir, ką laikau reikalingu, dirbu. Proklamacijos – ne mano. Norėdamas vežimą jų kelnėse išnešiosiu, ir jūs nerasite. Tai  aš moku. Tai mano amatas.“

Baigus aiškintis  knygnešių pensijų klausimą. Aprimus aistroms ir diskusijoms – tai kontrabandininkai, pelno  siekę verslininkai ar vis tik lietuviško žodžio nešėjai. Atšventus antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį, buvo nutarta, kad knygnešiai ir verti pagarbos. Ta proga  pas skulptorių J. Zikarą buvo užsakyta skulptūra knygnešiui, iškilmingai atidengta 1939 metais Vytauto Didžio karo muziejaus sodelyje. Taip savaip padedant tašką šioje diskusijoje, ir abu simboliai tapo lygiaverčiais tos epochos atspindžiais.

Gairės: Knygnešys, lietuviška spauda