Dvokianti XIX amžiaus Anglija

Gardez L’eau

Seniausias pasaulyje tualetas rastas archeologų šiaurės vakarų Indijoje, 4 tūkstančių metų senumo. Vietoje bakelio su rankena, nuleisti vandeniui, žmonės pakreipdavo puodą su vandeniu. Romėnai (753 – 410m. pr. Kr.) turėjo gerą kanalizacijos sistemą. Privačių tualetų nebuvo, miestuose buvo gausu viešųjų (315 m.e. metais Romoje jų buvo 144), kai kurie labai dideli. Romėnai mėgo ten susitikti su draugais, pasidalinti naujienomis, apkalbomis. Vietoje tualetinio popieriaus naudojo kempinę su trumpa medine rankena, indas su vandeniu, kempinės panardinimui, buvo priešais tualetą. Kai kas išsireiškimo „wrong end of the stick“ kilmę sieja su šia situacija. Tuo pačiu pagaliuku naudojosi visi. Turtingi romėnai nemėgo pagaliuko – jo vietoje naudojo stručio plunksnas.

Saksai (410 – 1066 m.e. metai), skirtingai nei romėnai, nedaug dėmesio skyrė šiam reikalui. Jie naudojosi naktipuodžiais arba giliomis pamazgų duobėmis.

Viduramžiais (1066 – 1485m.) daugelyje namų buvo naudojami naktipuodžiai. Gatvės turėjo atviras kanalizacines sistemas, taigi, ištuštinti naktipuodžius buvo paprasta – išpilant turinį pro langą. Prieš pilant teturėdavai sušukti „Gardez L‘eau“, ( iš prancūzų k.) reiškia „saugokitės, vanduo“, tai viena iš versijų, jog taip atsirado žodis „loo“ (tualetas). Turtingi turėjo mažus atskirus kambarėlius, kurie buvo išsikišę atokiau nuo išorinės namo sienos. Juose buvo lentelė atsisėsti, su skyle. Apačioje nieko nebuvo – viskas krisdavo tiesiog žemyn. Kartais tie tualetai būdavo ties gynybiniu grioviu, taigi, viskas krisdavo į vandenį. Kartais būdavo padarytas latakas žemyn į griovį ar pamazgų duobę. Pamazgų duobes valydavo žmonės vadinami „gongfermors“. Pilyse tas kambarėlis buvo vadinamas garderobine (prancūzų k. – saugoti drabužius), ten buvo kabinami drabužiai, norint apsaugoti juos nuo kandžių (kandys nemėgo išvietės smarvės).

Tiudorų ir Stiuartų laikais (1485 – 1714 m.) tualetai nebuvo smirdintys. Henrio VIII  dvariškiai Hamptono dvaro rūmuose naudojosi rūmų patogumais, tam buvo įrengtos 28 vietelės net dviejuose aukštuose. Viskas nutekėdavo į Temzę vingiuota plytine kanalizacija. Tą karališkąją kanalizaciją valydavo vadinami „gong scourers“, jais būdavo maži berniukai, kurie galėdavo į ją įlysti. Jei tarnai naudojosi  tokiais patogumais, tai karalius turėjo prabangų „close stool“ tualetą. Su dideliu kaušu, vandens indu bei minkšta apvilkta sėdyne, puošta šilkiniais kaspinėliais ir apkalta auksiniais vinimis. Paprasti gi žmonės šlapindavosi bet kur – į židinius, kambarių kampuose ar gatvėje.

1596 m. Seras John Harrington išrado pirmąjį tualetą su prietaisu vandeniui nuleisti. Jį įtaisė savo namuose, tai patiko jo krikštamotei, karalienei Elžbietai I, ji liepė tokį padaryti Ričmondo rūmuose. Po jo mirties tualetas buvo sunaikintas ir prireikė beveik 200 metų kol jis vėl buvo išrastas.

Hanoverių (Georgian) dinastijos laikais (1714 – 1837 m.) norint eiti „ant puodo“ nereikėdavo toli – jie buvo laikomi valgomąjame. Labiausiai mėgiama naktipuodžių laikymo vieta buvo indaujos. Miestelėnai turėjo pamazgų duobes už namų, sodelyje, ten ištuštindavo naktipuodžius. Iš duobių sklisdavo ne tik nemalonus kvapas bet ir nuodingos dujos nuo ten yrančių atmatų, žinoma daug atvejų kai žmonės mirdavo nuo „naktinio oro“. 1750 m. buvo sugalvoti naujo tipo tualetai „pan closet“, su įduba dugne, kuri sulaikydavo nemalonų kvapą, tačiau buvo sudėtinga valyti. Alexander Cummings sugalvojo pirmąjį modernų tualetą su nuleidimu 1775 metais. 1778 metais jį patobulino Joseph Bramah. Daugelis mano, jog tualetą išrado Thomas Crapper, tokia asociacija kyla nes ant jo firmos gaminamų tualetų būdavo jo vardas. XIX amžiuje Britanijoje, sparčiai išaugus žmonių populiacijai miestuose, tualetų skaičius nepasikeitė. Tokie miestai kaip Mančesteris, Londonas buvo perpildyti, dauguma neturtingų šeimų naudojosi vienu tualetu „privy“. Kartais vienu naudojosi daugiau kaip 100 žmonių. Visas turinys buvo tiesiog nuleidžiamas į upes. Londone srutos, nudvėsę gyvūnai, arklių mėšlas ir chemikalai iš gamyklų patekdavo tiesiai į Temzę. Gyventojai gėrė tą patį vandenį. Bėgantis iš čiaupo vanduo buvo rudos spalvos, neskanus, nesveikas. Per dvidešimt metų (1830 – 1850 m.) nuo choleros ir vidurių šiltinės protrūkių numirė tūkstančiai žmonių. 1848 m. imtasi priemonių, – kiekvienas naujas namas privalėjo turėti klozetą su nuleidžiamu vandeniu ar išvietę su pelenų duobe. Duobes valydavo vadinami „Night-soil men”.

1858m - Didžiojo dvoko metai

Tačiau 1858 metus londoniečiai pavadino „Didžiojo dvoko metais“. Vasaros karščiai sukėlė daug nemalonumų. Londonas smirdėjo lyg viena, didelė, nuolat naudojama atmatų duobė. Valdžios vyrai Parlamento rūmuose posėdžiaudavo nuo dvoko prisidengę nosis nosinaitėmis. 1859 m. buvo priimta Joseph Bazalgette pasiūlyta kanalizacijos sistema, kurios pagrindinių elementų sukūrimui prireikė daugiau nei šešerių metų. Taip pat buvo sukurti specialūs valytojų būriai, kiekvieno paskirtis kita, jie užsiėmė miesto atliekų, krantinių, kanalizacijų valymo darbais: „Toshers“, „Mudlarks“, „Night-soil mens“, „Flushermens“, „Rat-catchers“.  1865 metais buvo baigta kanalizacijos sistema, atliekos nenutekinamos tiesiai į upę. Žmonių mirtingumas sumažėjo. Buvo pertvarkyti ir viešieji tualetai. Jie buvo mokami, kainavo 1p., paplitęs posakis „spending a penny“ reiškė – nueiti į tualetą.

Tačiau dar daug namų iki pat XX-ojo amžiaus nebuvo prijungti prie kanalizacijos sistemos ir net 1960-aisiais žmonės naudojosi tualetais, įrengtais sodų gale ir, dažnai, keletas šeimų vienu tualetu, be apšvietimo, kur naktimis šmirinėdavo žiurkės.

Gairės: anglija, istorija, londonas, tualetai