Darbininkai ir vargšai karalienės Viktorijos valdymo laikais Anglijoje

XIX amžiuje žmonių socialinės klasės buvo gana aiškiai apibrėžtos. Darbininkų klasę sudarė  trys sluoksniai. Žemiausiąjam sluoksniui priklausė darbininkai (working men) arba nekvalifikuoti darbininkai (labourers). Viduriniąjam – protingi amatininkai (intelligent artisant). Aukščiausiąjam darbininkų sluoknsniui priklausė išsilavinę darbininkai (educated working man).

• 

  Vežikas

• 

  Siuvančios moterys prie gatvės žibinto

Pajamos. Kvalifikuotas Londono karietų (diližanų, omnibusų) meistras galėjo uždirbti daugiau kaip 5 ginėjas (ginėja – 1,5 svaro) į savaitę – žymiai daugiau nei dauguma viduriniosios klasės tarnautojų. Jis buvo darbininkų klasės piramidės viršuje. Geležinkelių transportui reikėjo darbuotojų, reikėjo ir vežikų kebams. Iki 1861 metų Londono omnibusams reikėjo 16000 vadeliotojų ir konduktorių. Konduktoriaus dienos uždarbis buvo 4 šilingai, neskaitant baudų kurias surinkdavo. Vadeliotojas gaudavo 34 šilingus (20 šilingų – 1 svaras) per savaitę, darbas prasidėdavo 7.45 val. ryto ir baigdavosi po vidurnakčio. Nekvalifikuoti darbininkai vidutiniškai uždirbdavo 20 – 30 šilingų per savaitę Londone, o provincijose mažiau, to vos galėjo pakakti nuomos mokesčiui ir prastam šeimos maistui. Moterims visad būdavo vietos drabužių versle, jos siūdavo pigius drabužius, karines uniformas ar rūbus kaliniams. Moteris galėjo pasiūti vienus marškinius į dieną, siūdama rankomis prie menkos šviesos, dar turėdavo pirktis ir žvakes. Tad buvo laiminga, jei uždirbdavo 6 šilingus už tuziną. Po 1856 metų, atsiradę siuvimo mašinos pagerino daugelio moterų darbą, bet ne visos turėjo galimybę siūti mašina, o daugelį ir baugino nauja technika.

• 

  Gatvės prekiautojas

• 

  Paukščių lizdų pardavėjas

• 

  Keptų bulvių pardavėjas

• 

  Prekyba kava

• 

  Ilgų dainų pardavėjas

• 

  Muskato riešutų trintuvių pardavėjas

 

Gatvės prekiautojai. Londone buvo apie 30000 gatvės prekeivių (costermongers). Kiekvienas jų, nuo vežimėlių su prekystaliu (pritaikytų prekybai gatvėje) ar mažų pagalbinių vežimaičių, pardavinėdavo įvairias prekes, dirbinius, rykus: austres, karštus ungurius, žirnių sriubą, keptą žuvį, pyragėlius ir desertus, avių kojas, sūdytas sraiges, imbierinius meduolius, keptas bulves, vaistus nuo kosulio, ledus, imbierinį alų, kakavą, šaltmėtinį vandenį, drabužius, naudotus muzikos instrumentus, knygas, gyvus paukščius ir paukščių lizdus. Kai kurie gatvės prekijai supirkinėdavo maisto atliekas, metalo laužą, butelius, kaulus, virtuvės reikmenis: sudužusius, sulūžusius indus, sidabrinius šaukštus bei lūžusias žvakes. Daugelis viduriniosios klasės ir darbo klasės gyventojų priklausė nuo gatvės prekeivių, nes pas juos reguliariai įsigydavo prekių.

• 

  Mudlarks

• 

  Mudlarks

• 

  Elgeta

Darbas gatvėse. Vyrai galėjo užsidirbti pensų kaip nešikai. Berniukai palaikydami arklius kai vežikui pertrauka, pardavinėdami laikraščius ar greitai pateikiamą karštą maistą (fast food). Nutekamųjų vamzdžių valytojai (mudlarks) tiek vyrai, tiek moterys, įvairaus amžiaus, braidydavo tamsiame, bjauriame, toksiškame Temzės dumble, tam, kad  radę ką nors galėtų parduoti. Šunų išmatos buvo renkamos ir parduodamos odų raugykloms, odų apdirbimui. Išmestos cigarų nuorūkos taip pat surenkamos, perdirbamos ir parduodamos kaip naujos. Dar galima buvo užsidirbti keletą legalių pensų pašluojant elegantiškiems ponams purvinus šaligatvius. Elgetavimas nors ir buvo nelegalus, bet atnešdavo pajamų, ypač jei elgeta – moteris su kūdikiu, o elgetavimui ji net galėjo nuomotis svetimą vaiką, kad gailiau atrodytų. Taip pat aklų ar luošų vaikų, prašančių išmaldos gatvėje, vaizdas atverdavo dažno pono piniginę išmaldos davimui.

Po darbų. Jei vyras turėdavo pakankamai noro ir energijos po ilgos darbo dienos, galėjo mokytis vakarais, lankyti vakarinius kursus. Studjuoti mokslinius dalykus, lotynų kalbą ar sutrumpintą mechanikos kursą viename iš koledžų (Working Men`s Colleges), įkurtų 1854 metais. Profsąjungoms atstovauti reikėjo sumanių savamokslių vyrų. Didžiuliams valstybiniams inžineriniams darbams – geležinkeliams, dokams reikėjo prižiūrėtojų (foremen), jų visuomet reikėdavo ir gamyklose. Laikraščiais, tokiais kaip „The Penny Newsman“, kuriuos galėdavo įpirkti, dalindavosi su draugais. Dirbančios moterys galėjo mokytis prancūzų kalbos moterų koledže (Working Women`s College). Darant pažangą tai suteikdavo galimybę pakilti laipteliu aukščiau nei kad namų darbininkė ar tarnaitė ir tapti kambarine.

• 

  Darbas darbo namuose

• 

  Darbas darbo namuose

• 

  Pietūs darbo namuose

Darbo namai (Workhouses, spikes). Jei užpuldavo bėdos ir nebebuvo kur dėtis, neįmanoma pragyventi, likdavo vienintelis kelias – darbo namai. Jie buvo įkurti kovai su skurdu, kur nelaimėliai galėjo prisiglausti. Nors juose laukė sunkus darbas, gyvenimo sąlygos kaip kalėjime, fizinės bausmės, karceriai, maisto davinių mažinimas, norinčių patekti, kad nemirtų badu gatvėje buvo begalė. Kad sumažinti vargšų išlaikymo kaštus buvo stengiamasi juos atbaidyti nuo darbo namų, turbūt, ir eidavo jie į ten tik kai nebūdavo kur dėtis. Piėmimo kriterijai nežmoniški, galėjo nepriimti net mirštančio badu, jei jis turėjo nors kokį stogą virš galvos. Pvz.: septyniasdešimtmetė siuvėja, silpstančiu regėjimu, buvo pravaryta, kad eitų ir susiratų darbą, nes dar pakankamai jauna ir galinti dirbti. Jei priimdavo šeimą, visi šeimos nariai būdavo atskirti ir galėjo daugiau niekada vienas kito nepamatyti. Visus aprūpindavo darbu. Matyt, dėl darbo jėgos, 1834 metų įstatymu besikreipiančius pagalbos buvo imta net prievarta talpinti į darbo namus. Vyrams reikėjo sunkiai dirbti, nepaisant silpnos sveikatos. Prityrę darbininkai turėjo atnešti 9 pensus pelno į dieną skaldydami akmenis. Tarnautojai, kurie niekad sunkesnio rankoje nėra laikę, tik plunksnakotį, turėjo mažesnį krūvį: sunkiu kūju, daužyti granito akmenis, po atvira stogine, nesvarbu, ar šalta ar karšta. Dar vienas naudingas užsiėmimas tarnautojams ir moterims, virvių iš pakulų, naudojamų užkamšyti laivų siūlėms, vijimas, tepimas degutu. Tam reikėjo stiprių rankų, o buvę tarnautojai nepajėgdavo pagaminti reikiamo kiekio. Už darbus vargetos gaudavo užmokestį duona:  4 svarus duonos į savaitę, o jei turėjo vaikų – dar po du svarus kiekvienam vaikui. Pavalgyti duodavo tiek, kad įnamis nemirtų badu. Aprūpindavo drabužiais ir, kartais, progai pasitaikius, nuprausdavo. Vaikams priklausė pradinis išsilavinimas, bet dažniausiai darbo namų prižiūrėtojai į tai nekreipdavo dėmesio, vaikus netgi išveždavo darbams į Anglijos kolonijas. Ir, vistik, darbo namai buvo nepajėgūs patys save išlaikyti, nors kaip įmanoma išnaudojo savo įnamius.

• 

  Vyrai laukiantys darbų laivų statyklose ar dokuose

• 

  Vyrai laukiantys darbų laivų statyklose ar dokuose

Laikini darbai. Daugelis versdavosi atsitiktiniais darbais. Laivų statykloms ir dokams šiauriniame Londone reikėdavo daug darbo jėgos, bet poreikis būdavo nenuspėjamas. Kiekvieną rytą minios vyrų susirinkdavo prie vartų su viltimi gauti darbą tai dienai už 3 pensus į valandą. Bet dokai ar laivų statyklos galėdavo užsidaryti dėl nepriteklių ar blogo oro ir vyrai netekdavo tokių pajamų, tad išeitis likdavo tik labdara arba darbo namai.

• 

  Prostitucija

• 

  Džeko Skerdiko auka

Prostitucija. Gyvenant tokiomis sąlygomis nenuostabu, kodėl daug moterų užsiėmė prostitucija, kai alternatyvos buvo nekažin kokios. Prostitutės gyveno Londono gatvėse ir landynėse. Dauguma merginų metai iš metų matydamos lengvą kelią kaip greit užsidirbti nedidelį kapitalą ir su viltimi vėliau įkurti smulkų verslą, tuo užsiimdavo. Tačiau jų ateities planus sugriaudavo lytiniu keliu perduodamos ligos. Dauguma ligoninių turėdavo vos keletą lovų tokioms ligonėms specialiose palatose. Be to, jos būdavo priimamos į venerinių ligų ligonines, bet nebuvo vaistų lytiniu keliu perdodamam sifiliui gydyti. Vos tik ligonė apsveikdavo nuo aštrios ligos fazės, nepaisant, kad ji vis dar serganti – būdavo išleidžiama. Nelikdavo nieko kita kaip tik grįžti atgal į gatvę tęsti ankstesnio gyvenimo, toliau apkrėtinėjant naujus klientus. Buvo išvystytas ištisas nekaltų mergelių verslas. Lengvai galima buvo nusipirkti vos trylikos metų mergytę. 1888 metais prostitucijos versle, Rytų Londone, Yst Ende,  pasipylė siaubingų žmogžudysčių lavina. Visos aukos buvo prostitutės. Žudikas taip ir nebuvo išaiškintas ir sugautas, bet žmonės jį praminė Džeku Skerdiku dėl įpročio išmėsinėti savo aukas. Daug labdaros organizacijų, pavienių žmonių, mėgino gelbėti prostitutes, kurių dauguma buvo atstumtos ir beviltiškoje padėtyje. Namai puolusioms moterims, kaip ir kiti socialiniai būstai, skambios frazės ir pažadai, bandė atvesti merginas į naują gyvenimą: duoti darbą, saugią pastogę, bet vos tik gavę laisvę daugumą jų grįždavo į ankstesnį gyvenimą. Žymiausias to meto prostitučių gelbėtojas buvo Ministras pirmininkas Viljamas Evartas Gladstonas. Dėl tokios veiklos nesusigadino savo reputacijos vien todėl, jog buvo gerai žinomas kaip doras ir sąžiningas asmuo.

Kaip ir prostitučių gelbėjimas, taip ir vargšų namai, kėlę amžinus nesutarimus valdžioje ir kova su skurdu, įvairių labdaros organizacijų veikla, bei idėjos padėti vargšams net valstybiniame lygmenyje neatnešė jokių rezultatų.

Gairės: anglijos istorija, darbas, darbininkai, viktorijos valdymo laikai