Kai svajonės tampa tikrove

Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias į futbolą?

Mano kelias į futbolą prasidėjo, ko gero, kaip ir daugumos vaikų – kieme. Su draugais nuo ryto iki pat sutemų gainiodavome kamuolį kieme. Rengdavome visokiausius turnyrus ir žaisdavome prieš kitų kiemų ar netgi Klaipėdos “rajonų” komandas.

Ar pats žaidėte futbolą?

Na, profesionaliu futbolininku niekada nebuvau ir jau tikrai nebetapsiu. Tačiau žaisdavau mėgėjų pirmenybėse, Klaipėdos miesto futbolo čempionate atstovavau „Argus“ ekipą, kurioje žaidė praeityje garsūs futbolininkai, tokie kaip Audrius Žuta, Edmundas Gaigalas, Saulius Atmanavičius, Rolandas Bubliauskas bei daugelis kitų. Jeigu tiksliau – tai buvo “teisėjų” komanda. Taip vadiname minėtą komandą todėl, kad visi išvardinti žmonės baigė profesionalių futbolininkų karjeras ir pasuko į teisėjavimą. O miesto pirmenybėse žaisdavome savo malonumui. Kartais tekdavo rungtyniauti ir man.

Kas Jus patraukė į teisėjų gretas? 

Nuo pat vaikystės atsiradusi “meilė” sportui, tikriausiai. Kai buvau 16 metų (dabar mūsų herojui – 24-eri – aut. pastaba), gyvenome netoli Klaipėdos “Baltijos” stadiono. Todėl vos ne kiekvieną vakarą leisdavome laiką su draugais tame stadione. Tai patys gainiodavome kamuolį, tai žiūrėdavome rungtynes. Todėl dauguma žmonių nuolat būdavusių ir dirbdavusių stadione jau pažinojo mane iš matymo. Taip vieną dieną Audrius Kancleris (Lietuvos Futbolo A lygos teisėjas) mane pakalbino ir paklausė ar nenorėčiau pamėginti teisėjauti. Tuomet pagalvojau – kodėl gi ne? Audrius supažindino mane su A. Žuta, E. Gaigalu. Taip ir pradėjau teisėjauti. Iš pradžių – per vaikų rungtynes, o vėliau – miesto pirmenybėse.

Atvykote į Jungtinę Karalystę, ar pirmą laiką buvo sunku nepažįstamoje aplinkoje tarp nepažįstamų žmonių?

Apsiprasti sunku čia tikrai nebuvo. Juolab, kad čia jau septynerius metus gyvena mano sesė su vyru, mama. Tad tikrai nebuvau iš tų, kurie visiškai vieni atvažiuoja laimės ieškoti į svetimą šalį. Anglija man buvo kaip antrieji namai, nes nuolat čia lankydavausi.

Kaip Jungtinėje Karalystėje susiradote kelią į futbolą?

Tiesiog prieš priimdamas sprendimą išvykti gyventi į Jungtinę Karalystę jau buvau viską susiplanavęs ir susisiekęs su Anglijos futbolo teisėjų asociacija. Tad į Karalystę važiavau žinodamas, kad čia galėsiu tęsti savo mylimą darbą.

Seniai teisėjaujate?

Teisėjauti pradėjau būdamas vos 16  metų. 17-os debiutavau LFF I lygos rungtynėse. Likus kiek mažiau nei savaitei iki mano pilnametystės, debiutavau Lietuvos aukščiausioje futbolo lygoje kaip teisėjo asistentas. Lietuvos futbolo aukščiausioje lygoje teisėjavau 2,5 metų, kol vieną dieną teko nutraukti teisėjavimą dėl sunkios traumos. Lūžo kulnas. Manęs laukė sunki ir ilga reabilitacija, užtrukusi net apie pusantrų metų. Atsigavęs po traumos, nusprendžiau išvykti gyventi į fubolo tėvynę Angliją, išmėginti savo jėgas čia. Vis dėlto perspektyvos ir galimybės čia daug didesnės. Tuo įsitikinau atvykęs gyventi ir dirbti į Jungtinę Karalystę.

Paaiškinkite, jeigu galite apie futbolo teisėjų darbo specifiką? Jų kategorijas?

Nors futbolo teisėjai kartais būna ir visai nepastebimi, tačiau tai – žmonės, kurie atlieka ko gera didžiausią darbą aikštėje. Jų sprendimai gali įtakoti rezultato baigtį. Jų klaidos gali nulemti vienų rungtynių, o kartais ir visų pirmenybių, laimėtojus. Tai darbas, kuris reikalauja tiek fiziško pasiruošimo, tiek psihologinio. Šis aspektas, ko gero, yra daug svarbesnis. Nes teisėjas turi mokėti būti lankstus, priimti teisingus sprendimus per dalį sekundės bei rasti bendrą kalbą su 22-iem aikštėje esančiais žaidėjais. Tačiau būtent dėl to spaudimo, dėl didžiulės atsakomybės aš ir myliu šį savo darbą.

Anglijoje yra 10 teisėjų lygių. Eina nuo 10 iki 1 žemėjančia tvarka. 10 lygis yra pats žemiausias. Nuo jo pradeda visi, prisijungę į teisėjų gretas. Aš šiuo metu esu 4-ame Anglijos teisėjų lygyje. Tačiau tikiu, kad sunkiai dirbdamas ir siekdamas savo svajonės, vieną dieną sugebėsiu pasiekti aukščiausiąjį teisėjų lygį. Esu teisėjavęs nemažai aukšto lygio rungtynių tiek LFF A lygos pirmenybėse, tiek tarptautinėse draugiškose rungtynėse, tiek įvairiausių metų jaunimo U-19, U-17 rungtynėse, todėl vieną dieną svajoju sugrįžti ne tik į prieš tai būvusį lygį, bet ir pasiekti aukštumų Anglijos bei tarptautinėse arenose.

Neseniai pasibaigė Euro 2012. Kokie įspūdžiai? Už ką sirgote? Kokių pastebėjimų, kaip teisėjas, turite?

Labai įdėmiai stebėjau visas rungtynes. Labai maloniai nustebino italai. Tikrai nesitikėjau iš jų tokių aukštumų. Na, o jeigu pradėsim kalbėti apie tai kas nuvylė – labiausiai nuvylė Anglijos ir Rusijos rinktinės. Tai dvi rinktinės, kurias palaikiau, bet kurios neparodė gerų rezultatų. Anglai eilinį kartą nesugebėjo nugalėti baudinių serijoje, kažkodėl tai, deja, tampa liūdna tradicija. Tuo tarpu rusai net nesugebėjo įveikti grupės etapo, pralaimėję lemiamą dvikovą graikams. Kas liečia rusų komandą, tai manau, jog jiems pritruko sėkmės rungtynėse su graikais. Turėję nemažai puikių progų, bet jų neišnaudoję, rusai buvo nubausti. Tuo futbolas ir yra įdomus – jis visiškai nenuspėjamas. Kas liečia teisėjų darbą, kurį aš stebiu labai įdėmiai, tai šios pirmenybės buvo vienos iš geresnių. Aišku buvo keletas rungtynių, po kurių kilo daug kalbų ir diskusijų, tačiau jeigu imtume visumą, darbas buvo puikus.

Kuo šiaip užsiimate?

Dirbu vienoje didžiausių pasaulio vaistų gamybos įmonėje Reckitt Benckiser. Gaminu skystus vaistus vaikams nuo peršalimo. Produkcija keliauja į JAV, nes tų vaistų gamyba vykdoma tik pagal specialų užsakymą JAV.

Taip pat esu Hull City Football Club ekipos treneris, ekipa žaidžia Anglijos aukščiausioje salės futbolo lygoje. Trenerio karjerą pradėjau dar būdamas Lietuvoje, kai teko gydytis patirtą traumą. Lankiau UEFA B trenerių kursus, kuriuos artimiausiu metu planuoju pabaigti būtent čia. Lietuvoje treniravau dvi salės futbolo komandas, kurios žaidė Klaipėdos miesto salės futbolo pirmenybių I lygoje. Su pirmąja komanda tapome čempionais. Dar kitais metais tapau kitos komandos treneriu ir su ta komanda pralaimėjome tik finale. Trenerio darbas mane taip pat labai žavi. Tad šiuo metu stengiuosi suderinti teisėjavimą su treneravimu. Kol vienas kitam netrukdo, tol esu laimingas. Tačiau manau, jog vieną dieną reikės pasirinkti. Arba teisėjavimas arba trenerio darbas. Žiurėsim, kur geriau seksis.

Laisvalaikis? Pomėgiai?

Laisvo laiko turiu labai nedaug. Daugiausia laiko “suvalgo” darbas, teisėjavimas, treniruotės su komanda, išvykų rungtynės. Kartais patinka tiesiog būti namie ir nieko neveikti, norisi tik poilsio. Tačiau šiaip mėgstu atrakcionus. Jei tik turėčiau daugiau laisvo laiko, laisvalaikį norėčiau leisti turiningai. Kartais su drauge nuvažiuojam aplankyti gražių Anglijos vietovių. Tačiau viskas remiasi į laiką, nuo jo viskas ir priklauso.

Šeima? Vaikai?

Vaikų dar neturiu. Bet turiu sužadėtinę, su kuria kartu čia ir gyvename. Buvome labai ilgą laiką pažįstami Lietuvoje, tačiau keliai suvedė būtent Anglijoje. Gal taip buvo lemta?

Norite pasidalinti savo istorija? Atsiųskite ją [email protected]

Gairės: futbolas, lietuvis, svajone, teisejai, Vadimas Tiščenka