S. Nėries mirties metinės vėl kelia diskusijas

Tu mane myli? Tu manai, 
Kad aš labai, labai kažin kas? 
Brangioji mano! - Nežinai, 
Kaip aš į nuodėmes palinkus!

Ir tai ne vienintelės S. Nėries eilės, pagal kurias sukurtos populiarios dainos. Apie kokias nuodėmes kalba poetė, mums belieka spėlioti, tačiau kai kurių poelgių dabartiniai lietuvybės saugotojai nelinkę jai atleisti.

Liepos 7-ąją bus minimos 70-osios S. Nėries mirties metinės. Lietuvoje vyks įvairūs renginiai, Kaune bus renkamasi prie poetės kapo, degamos žvakės, skaitomos eilės. Tačiau kai kurie žinomi visuomenės veikėjai kelia klausimą, ar S. Nėris nusipelno tokios pagarbos po pagalbos sovietams.

Labiausiai S. Nėris kritikuojama dėl važiavimo į Maskvą 1940 m.”saulės parvežti“, kur ji vyko drauge su kitais rašytojais – K. Korsaku, P. Cvirka, A. Venclova ir kt. Nežinoma, ar poetė išties tikėjo, kad Sovietų Sąjungoje Lietuvos laukė šviesi ateitis, ar buvo įbauginta, tačiau neabejojama, kad tuometinių inteligentų pagalba pravertė sovietinei propagandos mašinai. S. Nėris parašė ir poemą J. Stalino garbei, kuri, manoma, galėjo būti rašyta Vytautui Didžiajam, tačiau buvo pataisyta ir adaptuota taip, kad tiktų sovietams.

Vienas iš aršiausių šiandieninių S. Nėries kritikų – A. Ramanauskas, kuris jau ne vienerius metus spaudoje koneveikia mokyklinę literatūrą, teigdamas, jog mokiniai neturėtų būti spaudžiami skaityti, anot jo, menkaverčių Žemaitės, J. Biliūno ar S. Nėries tekstų. Facebook’e paskelbus apie S. Nėries mirties metinių minėjimą, A. Ramanauskas netruko pakomentuoti necenzūriniais žodžiais, šaipydamasis iš poetės talento ir išvaizdos, vėliau komentaras buvo pašalintas.

S. Nėris neabejotinai gailėjosi dėl savo poelgių vėliau, prasidėjus masinėms represijoms ir trėmimams. Kaltės jausmu persismelkia daugelis jos eilių (“Sako, mirdamas mane tu keikei…”), paskutiniame rinkinyje „Prie didelio kelio“ juntama akivaizdi atgaila ir tėvynės ilgesys, tačiau poetei mirus tuometiniai redaktoriai „ištaisė“ rankraštį taip, kad jis atitiktų sovietinius standartus ir pervadino į „Lakštingala negali nečiulbėti“.

Interviu Delfi portalui davusi muziejininkė A. Ruseckaitė teigia, kad nederėtų skubotai teisti jautraus žmogaus, kuriam teko gyventi sunkiomis istorinėmis sąlygomis. Niekas nežino, kaip tuo metu jautėsi neįgalų vaiką turėjusi poetė ir kaip su ja kalbėdavosi Maskvos siųsti pareigūnai. Sovietų paliepimus pildę vyrai rašytojai buvo vyresni ir turėjo daugiau patirties, tačiau taip pat pasidavė spaudimui.

Internete išlikęs vaizdo įrašas, kuriame poetė skaito eiles Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos proga. Paliekame jums spręsti, ar jaunoji Salomėja rodė didelį entuziazmą skaitydama sąjungą šlovinančias eiles.