Jūsų pasakojimai: grįžti, pasilikti ar emigruoti?

   Remiantis Migracijos tarnybos statistiniais duomenimis, 2014 m. emigracijos mastai nežymiai sumažėjo, o imigracija šiek tiek išaugo: 2014 m. išvyko 36,6 tūkst. asmenų, t.y. 2 tūkst. mažiau nei 2013, o atvyko 24,3 tūkst. asmenų, t.y. 2 tūkst. daugiau nei 2013. Vis dėlto 2014 m. iš Lietuvos išvyko 1,5 karto daugiau žmonių nei atvyko. Tiesa, ne visi svetur atranda antruosius namus. Vieni teigia pagavę laimės paukštę, kiti jaučiasi suklydę ir veltui išbarstę brangų laiką.

   Skirtinga patirtimi emigracijoje pasidalino įvairaus amžiaus pašnekovės.

   Loreta, 42 m. Nebeįsivaizduojame savęs gyvenančių Lietuvoje

Ponia Loreta su vyru ir dviem dukromis jau vienuolika metų gyvena Liverpulyje, šiaurės vakarų Anglijoje. Kaip ir daugumai emigrantų, pradžia svečioje šalyje buvo sunki: „Emigravome vedini tikslo padidinti šeimos pajamas. Metę darbus, namus Lietuvoje išvykome į visišką nežinią, tada dar su mažytėmis dukrytėmis. Buvo sunku, labai sunku. Jei iš pradžių būtume žinoję, kiek kantrybės ir ištvermės pareikalaus įsitvirtinimas ir darbo paieškos Jungtinėje Karalystėje kažin ar būtume ryžęsi tam. Nors abu su vyru esame išsilavinę ir gerai kalbame angliškai, tačiau pradžioje teko dirbti nekvalifikuotus fizinius darbus“.

Paklausta apie ateities planus Lietuvoje, pašnekovė turi tvirtą poziciją: „Nebeįsivaizduojame savęs gyvenant Lietuvoje. Nors kiekvienais metais grįžtame atostogų į gimtinę ir aplankome gražiausias vietas: Nidą, Trakus, sostinę, tačiau pasilikti visam nesinori. Lietuvoje neadekvatus pajamų ir išlaidų santykis, gyventi su šeima ir iš naujo įsilieti į darbo rinką būtų sunku, juolab kad abu su vyru Anglijoje turime nuosavus verslus, vyras statybų srityje, aš grožio, o ir vaikai studijuoja aukštosiose mokyklose“. Įvardindama sėkmės formulę Loreta teigia, kad svarbiausia yra „Kantrybė, vienybė ir profesija, amatas. Tai mūsų šeimos sėkmės receptas“.

Vitalija, 51 m. Emigracija buvo didžiausia mūsų šeimos klaida

Ponia Vitalija šiuo metu gyvena Lietuvoje, Klaipėdos rajone. Iš Jungtinės Karalystės į gimtinę moteris grįžo prieš porą metų, emigracijoje su vyru praleido daugiau nei trejus metus. Moteris su šiurpu ir ašaromis akyse prisimena laiką praleistą svetur: „Abu su vyru dirbome viščiukų fermoje, vištų pjaustymo linijoje. Darbą pradėdavome pusę šeštos ryto ir baigdavome apie pusę dviejų dienos. Turėdavome vos dvi pertraukėles po penkiolika minučių. Nors ir Lietuvoje yra tekę dirbti sunkius fizinius darbus, tačiau darbas fabrike kenkė sveikatai. Darbas vyko šaldytuvo sąlygomis, dėl žemos temperatūros pradėjo džiūti ir stingti sausgyslės. Kreipiausi į medikus. Kartu su vyru nusprendėm pabaigti baisiausią savo košmarą ir grįžti į tikruosius namus Lietuvoje. Emigracija buvo didžiausia mūsų šeimos klaida“.

Moteris tikina, kad niekada svečioje šalyje nesijautė laiminga: „Lietuvoje mūsų šaknys, vaikai, draugai, giminės, pažystami. Atrodo, kad čia ir oras savas ir sienos saugo. Anglijoje viskas buvo svetima: kalba, maistas, gamta, kultūra, papročiai. Pašnekovės Vitalijos nuomone sėkmei užsienyje koją pakišo kalbos ir amžiaus barjeras: „Manau, sunku buvo dėl to, kad abu su vyru nemokėjome anglų kalbos, o ir amžius jau nebe tas, kad mokytis būtų noro. Perkopus keturiasdešimt, sunku pradėti kurti gyvenimą iš naujo svetimoje vietoje“.

Liepa, 19 m. Nematau savo ateities Lietuvoje

Liepa – abiturientė, šiemet baigusi vidurinę mokyklą. Nesenai išlaikiusi egzaminus, mergina gyvena artėjančios emigracijos džiaugsmais ir rūpesčiais: „Jau porą metų planuoju išsikelti gyventi į Didžiąją Britaniją. Didžioji dalis mano draugų emigravo, kelis kartus atostogų metu svečiavausi pas juos. Visi jie laimingi, studijuoja, keliauja ir džiaugiasi gyvenimu. Užsienyje neplanuoju griebtis nekvalifikuotų darbų, sieksiu išsilavinimo ir karjeros. Planuoju animacijos meno studijas Derbio universitete, tikiuosi gauti tūkstančio svarų stipendiją, kuri yra skiriama gerai besimokantiems studentams iš Europos Sąjungos šalių“.

Pašnekovė tikina nematanti perspektyvų likti Lietuvoje: „Aš nematau savo ateities Lietuvoje. Turiu daug vidinio potencialo, motyvacijos ir tikslų, nemanau, kad galėčiau visa tai realizuoti savo šalyje. Nenoriu baigusi studijas universitete dirbti ne pagal savo išsilavinimą ir gauti minimalų atlyginimą, kaip didžioji dalis absolventų. Nebijau sunkiai dirbti, bet ir noriu būti atitinkamai įvertinta už rezultatus“. Mergina įvardija savo sėkmės formulę: „Manau, svarbu ambicingumas siekiant tikslų ir tikėjimas savo svajonėmis. Toks požiūris padėjo puikiais rezultatais pabaigti vidurinę mokyklą, manau, ir siekiant didesnių tikslų neapvils“.