Anglų kalba yra pasas į klestėjimą

“Negaliu susirasti geresnio darbo, nes nemoku anglų kalbos”, “Negaliu studijuoti, bijau, kad nesuprasiu, ką man sako dėstytojai”, “Gal galėtum paskambinti už mane į banką – nesuprantu, ką man sako ir ko jie nori iš manęs” – kiek sykių esame girdėję ar ištarę šį pasiteisinimą? Panašu, kad jų naudojimui ateina galas: JK vyriausybė žada skirti milijonus, kad kiekvienas galėtų mokytis ar tobulinti anglų kalbą. Apžvelgdamas praėjusius metus Eric Pickles, bendruomenės sekretorius, atskleidžia vyriausybės planus ir požiūrį į mus, atvykėlius.

,,Pagerbėme jos didenybės valdymo šešiasdešimtmetį.

Apšildėme Didžiosios Britanijos komandą.

Susirinkome atšvęsti savo sėkmės, nepaisant tikėjimo, odos spalvos ar klasės.

Būdami viena tauta, išplėšėme savo vėliavą iš “English Defence League” (gatvės protestantų judėjimas, prieštaraujantis islamizmo plitimui, islamo ekstremizmui Jungtinėje Karalystėje ir t.t – aut. past.) fanatikų, besišaipančių nuošalyje.

Taip, 2012 metais Britanija buvo vieninga kaip niekad.

Bet mūsų apmaudas EDL ekstremistams kilo ne tik dėl jų pikto, smulkmeniško požiūrio į pasaulį – tylus, didelis triukšmas prieš juos mažus. Apmaudas kilo dėl to, kad jie apkraustė mūsų kišenes.

Praeitais metais Lutone vykusios EDL demonstracijos sunkiai dirbantiems mokesčių mokėtojams kainavo £2.4 milijono.

Pinigai, skirti policijos darbui ar nusikaltimų sprendimui, išgaravo.

Kokia beprasmybė.

O mano senajam Bradfordui £650,000 kainavo sutramdyti 1,000 protestuotojų.

Nežinau kaip jums, bet man, £650 skirti vienam protestuotojui, neatrodo naudingai panaudoti pinigai.

Ir vis dėlto  pinigai policijai – tik dalis istorijos. O kur dar tūkstančiai bekuriančiųjų savo verslus, sumanių parduotuvių savininkų, atkaklių taksi firmų, kurie taip pat sumokėjo savo kainą.

EDL smogė Britanijai žemiau juostos. Šiuo metu mes didžiuojamės, kad žmonės laisvai gali reikšti savo pažiūras. Bet, šiuo griežtos ekonomikos laikotarpiu, mes negalime leisti mėtyti pinigų į balą.

Mes negalime sau leisti neapykantą jaučiančios bendruomenės.

Mes nestovėsime rankų sudėję ir nestebėsime sustingusios bendruomenės, namų, apkartintų konfliktų ir priešiškumo.

Britanijoje kiekvienas gali vaikščioti gatvėmis nebijodamas.

Užsukti į vietinę vaistinę ar nusipirkti laikraščių nesidairant per petį ir beieškant EDL.

Laimei, ekstremistams buvo parodyta raudona kortelė.

Jie yra iškritimo zonoje, o Britanija laikosi aukštai virš jų.

Mes supratome, kad negalima versti žmonių kažką daryti kartu. Bet galima jiems nurodyti priežastį, susivienijimui ir bendrų pergalių šventimui.

Atsikratėme Harriet Harman, Ed Milliband ir darbo partijos raginimų kiekvienai kultūrai gyventi savo atskirą gyvenimą, nesiekiant kartu bendrojo lavinimo.

Politinis korektiškumas pakeitė sveiką protą, žmonės pradėjo bijoti išreikšti teisėtus interesus ir nusivylimą.

Mums nereikia tikslinių grupių, anketų įvairovės, kad suprastume esantys britais.

Viskas priklauso nuo bendrų dalykų – teisės, laisvės ir kalbos.

Darbo partijai neatrodė verta skatinti žmones sutarti.

Darbo partijos problema –  be susitelkimo ties tuo,  kas mus skiria, o ne kas jungia – nebuvo tikima, kad žmonės gali suprasti anglų kalbą. Vietoj to buvo mokama vertėjams.

Tai kenkė bendruomenės santykiams ir mokesčių mokėtojams, užkraunant jiems metinę £140 milijonų sąskaitą.

Buvo užtrenktos durys galimybėms, atskyrusioms miestus ir kaimynus.

Ir jie vadina save tautos partija!

Džiaugiausi sulaukęs jų atsiprašymo. Gaila, kad jie pavėlavo 15 metų.

Buvome įstumti į visiškai nesuvokiamą situaciją.

Pagal 2011 metų surašymą, iš 5 procentų šeimų, nei vienoje iš jų anglų kalba nėra jų pagrindinė.

Seni įpročiai sunkiai pakeičiami. Darbo partija vis dar daro įtaką, supriešina šiaurę su pietumis. Žinoma, mes nenorime, kad žmomės atsisakytų patys savęs ar nustotų didžiuotis savo šaknimis. Nenorime, kad jie išsižadėtų savo kultūros.

Bet žmonės turėtų mokėti kalbėti ir suprasti vienas kitą. Tai visiškai suvokiama sveiku protu.

Nesitikiu, kad kiekvienas taps William Shakespeare. Tiesiog negaliu žiūrėti, kaip žmonės prasilenkia vienas su kitu.

Neįmanoma būti geru gydytoju, mokytoju, mechaniku, jei nekalbi angliškai.

Dar blogiau, savi vaikai yra pasmerkiami ribotam, neišpildyto potencialo gyvenimui.

Nuo Mumbajaus iki Pekino kiekvienas atsidavęs tėvas nori išmokyti savo vaikus anglų kalbos.

Lygiai to paties ir mes turėtume siekti. Nėra abejonių, kad žmonės Britanijoje prasilenkia vienas su kitu, mūsų šalis skurdi, jei žmonės negali kalbėti mūsų kalba.

Kalbos mokėjimas yra mūsų plano didžioji dalis, suvienysianti žmonės ir priversianti Britaniją klestėti 2013 metais.

Vietoj to, kad prarastume pinigus vertimo paslaugoms, investuosime £6 milijonus padrąsinti žmones jų anglų kalbos tobulinimui.

Manau tai bus viena geriausių investicijų.

Tai padės mums išgauti geriausia iš žmonių, padėsime jiems įstoti į sėkmės kelią.

Tai padės išlaikyti Britaniją pasaulio lenktynėse.

Puikūs 2012 – ieji metai pasibaigė, bet esu įsitikinęs, kad 2013 –aisiais Britanija bus dar didingesnė.

Bet kas turintis dideles ambicijas, troškimą – lygus mūsų didžiai kalbai.

Anglų kalba yra pasas į klestėjimą.”

Skamba daug žadančiai ir iškilmingai. Tik ar atsiras norinčių pasinaudoti šia neįkainojama, jau ir taip svetingos šalies siūloma, galimybe?

Gairės: anglų kalba, anglų kalbos kursai, anglų kalbos mokymai, anglų kalbos pamokos