Eilinė (ne)tiesa apie emigracijos „baubą“ arba nuo faktų iki lyrikos

Besisukantis emigracijos skaitiklis kiekvieną dieną pateikia daug susimąstymą ir nerimą keliančių skaičių, kuriuos darosi  vis sunkiau prognozuoti  ir paaiškinti. Šia tema kalbėti vien faktais ir išlikti nešališku ganėtinai sudėtinga,  todėl prieš darant bet kokias išvadas, privalu vadovautis nevien  tik Statistikos departamento ar kitų organizacijų teikiama oficialia informacija, bet ir labai konkrečiomis piliečių apklausomis. Keleto jų pagalba pabandžiau rasti kuo tikslesnes šių dienų emigracijos priežastis ir jų transformacijas.

Sprendžiant didelio išvykimo iš Lietuvos lygtis, ne be reikalo pasirinkau būtent Jungtinę Karalystę. Priežastis paprasta – lyginant praėjusių metų statistiką, paaiškėjo, kad net kas antras emigrantas pasirinko šią šalį, o likusieji išsibarstė mažesnėmis kolonijomis. Antra labai ryški tendencija  -  išvykusiųjų amžiaus intervalas, kuriame akivaizdžiai lyderiauja 20 – 34 metų amžiaus žmonės. Vykdydamas apklausą, stengiausi paliesti būtent šią amžiaus grupę ir rezultatai asmeniškai mane nustebino. Vardydami priežastis, kodėl pasirinko būtent Jungtinę Karalystę respondentai beveik vienbalsiai  tvirtino, jog aukštesnis pragyvenimo lygis buvo pagrindinis veiksnys.

Pavadinsite tai mano interpretacijomis, tačiau ar tai nėra pagrindinis ženklas to, jog užsienyje paprastai nesivaikoma aukso kalnų, kaip apie emigravusiuosius labai dažnai atsiliepiama, o tiesiog norima gyventi tenkinant bent būtiniausius poreikius. Tai puikiai paaiškintų, kodėl vyresni žmonės linkę rizikuoti ir bandyti įsikurti ten, kur palankesnės sąlygos pragyventi. Stengiantis apibūdinti jaunimo emigraciją, turime atmesti sėslumo ir didelio prisirišimo prie gyvenamosios vietos faktorius.

Norom nenorom, peržiūrėjus apklausų rezultatus, ir sau pačiam tenka užduoti tą patį klausimą “Kodėl?” Prisipažinsiu, kad istorija nėra niekuo išsikirtinė ir matyt girdėta ne iš vieno į svečią šalį išvykusiojo lūpų. Taigi, kaip ir kodėl atsidūriau Jungtinėje Karalystėje?

Su šypsena veide ir be menkiausio gailesčio atsisveikiname su mokykla ir pasineriam į nežinomybę. Aukštojo mokslo sistema, nors ir toli gražu ne tobula, verčia gerai pasukti galvą kuriant ne visada norimų specialybių sąrašą, tikintis jog pasiseks. Tačiau nemažai yra ir tokių, kurie užtikrintai pirštu duria į išsvajotąją profesiją, kurią sukonkretinsiu ir pavadinsiu “architektūra”. Prie šio žodžio drąsiai pridėkime ketverius mokslo metus siekiant bakalauro, dar dvejus  metus aukštesnės pakopos studijoms ir tu – jaunas specialistas, Lietuvos ateitis! Įveiktas ir “darbo patirties” barjeras – besimokydamas galėjai sau leisti padirbėti statybų įmonėje ir  įgauti patirties. Žinoma, ši prabanga kainuoja šiek tiek sveikatos, bet tai menkniekis, lyginant su tuo, kokia šviesi laukia ateitis. Bent jau tuo metu taip atrodė.

Deja, prieš trejetą metų viskas pradėjo panašėti labiau į saulėlydį. Kai abu diplomai jau tavose rankose ir galėtum atsiduoti darbui, supranti, kad dirbti jau nebereikia. Negana to, jog pradedama griauti ekonomika, tuo pat metu griūva ir asmeninis gyvenimas, pasitikėjimas savimi ir šalimi, kurios dalimi visuomet buvai. Paskutinius bandymus stebuklingai išgyventi iš minimalaus atlygio nutraukia įteiktas atleidimo iš darbo lapelis. Prasideda desperatiškas blaškymasis į šalis ir ieškojimas bent kažko, užtikrinančio pajamas minimalių poreikių patenkinimui. Absoliutus darbdavių ignoravimas, o galbūt jau ir tyčiojimasis iš bandančių gauti darbą, atima bet kokį norą kovoti su situacija ir sistema. Būtent tą akimirką, kai nusprendi, jog padarei viską, pradedi girdėti tai, į ką prieš tai nekreipdavai didesnio dėmesio. Istorijos apie sotesnį gyvenimą ir atsiveriančias galimybes svetur panaikina visas abejones ir užgniauža paskutines mintis apie patriotiškumą. Tai tokia ta eilinė eilinio emigranto istorija. Bet negaliu tvirtinti, kad ši istorija – standratinė ir dažniausiai pasitaikanti, juk kiekvienas atvykėlis turi savo gyvenimo istoriją.

Todėl galima išskirti ir kitas priežastis, skatinančias Lietuvą iškeisti į britų žemę: socialinės garantijos, didesnės galimybės dėl čia jau anksčiau įsikūrusių giminaičių. Būtent pastaroji priežastis galėjo turėti įtakos tyrimo rezultatams, tačiau mano nuostabai, ji taip pat liko toli užnugaryje. Galbūt tai tiesiog mažesnio prioriteto klausimas, o gal įrodymas, kad emigruoja ne darbo bijantys nieko nesugebantys Lietuvoje pasiekti žmonės (dar vienas labai stiprus stereotipas, girdimas Lietuviškoje spaudoje, o ir dažno tautiečio lūpose). Galbūt daugumai laukiančių eilinio lėktuvo į “didesnę laimę” šeimų, kurias pamatai apsidairęs oro uosto laukimo salėje, tai tikrai ne lengviausias būdas išspręsti problemas. Greičiau tai – paskutinės vilties bandymas užtikrinti šviesesnę ateitį sau ir savo vaikams.

Eilinį kartą vieniems būnant teisiems, o kitiems manant, jog jie yra teisūs, lieka pasirinkimo laisvė spręsti, teisti, toleruoti, ignoruoti…

Gairės: anglija, emigracija, isvykimas, lietuva, tevyne