Su Šv. Velykom!

Pavasarį, nutirpus sniegui, žemdirbiai švęsdavo pavasario atėjimo šventę, kurios metu garbindavo žemės deivę Žemyną. Atėjus krikščionybei ši šventė buvo sutapatinta su Šv. Velykomis. Velykų švenčių papročiuose yra persipynę senieji pavasarinio virsmo ir krikščioniškosios Velykų šventės papročiai. Mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nešdavo ant kapų ir kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui, po pirmojo Perkūno, pasitraukia. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiamos kaip gamtos atbudimo šventė.

Šv. Velykos – kilnojama šventė. VIII amžiuje Nicos bažnytinis susirinkimas nusprendė Velykas švęsti praėjus 14 dienų nuo pavasario pradžios, – pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį skaičiuojant nuo pavasarinio lygiadienio (ne anksčiau kaip kovo 21 dieną). Kadangi pilnatis kasmet būna skirtingu laiku, tai ir Velykos neturi pastovios datos. Nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio žmonės laikėsi įvairių draudimų, būrė, atlikinėjo magiškus ritualus, kad apsisaugotų nuo nelaimių ir blogų dvasių.

Velykų naktis. Tai Didžioji naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Velyknakčio senieji papročiai ne kartą draudžiant bažnytinei vyresnybei pamažu išnyko. Žmonėms budint ir besimeldžiant prie Kristaus kapo, bažnyčiose ir šventoriuose pasirodydavo ne tik kareiviais persirengę vyrai, saugantys Kristaus kapą, ar su šia istorija susiję personažai, bet ir įvairūs kitokie persirengėliai, kurie šaudavo Gavėną, varydavo silkę, šaudydavo iš patrankų ir krėsdavo pokštus. Svarbiausias persirengėlių užsiėmimas – budinti bažnyčioje užsnūdusius ir krėsti pokštus. Aukštaičiai varydavo Gavėną (persirengusį bjauria baidykle) šaudami į jį bėgantį iš mozerinės patrankos. Dar Vaižgantas minėjęs, kad Gavėną „nušaudavo“ per Velykinę procesiją iš varpinės, kad jis užleistų vietą Velykiui.

Velykų rytą, sekmadienį, prasideda Prisikėlimo pamaldos. Iškilminga procesija, gaudžiant varpams, su giesmėmis, apeina tris kart apie bažnyčią. Velykų rytą, po velykinių pamaldų, būdavo šventinamas maistas: margučiai, duona, druska, pyragas, mėsa, sviestas, sūris. Tokį pašventintą maistą veždavosi namo, kad pirmas kąsnis būtų pašventintas. Išėję iš bažnyčios žmonės sveikindavo vieni kitus, linkėjo gerų metų, sveikatos, laimės. Tačiau visi skubėdavo ir namo, ypač dzūkai, – lenktyniaudavo raiti, pėsti, kas greičiau grįš į namus, tam seksis greit visus darbus nudirbti. Jei Velykų rytą neskubėsi – visus metus vaikščiosi apsnūdęs.

Likusieji namie ruošdavo vaišes. Prie stalo sėsdavo tik parnešus „velykas“ – šventintus valgius. Visa šeima susirinkę prie stalo, persižegnoję, paragauna šventinto vandens, šeimos galva peržegnoja stalą. Valgyti pradėdavo nuo vieno margučio: jį nulupa, supjausto į tiek dalių kiek už stalo žmonių, padalija. Margutį valgydavo atsistoję. Po to visi imdavo kiekvienas sau po margutį. Su margučiais mušamasi su kitais šeimos nariais. Sakoma, jei paklysi, tai reikia prisiminti, su kuo per Velykas pirmą kiaušinį mušei ir rasi kelią. Kas sudaužo, tas nugali ir jam atitenka margutis. Po to valgomi kiti patiekalai. Papusryčiavus vyresnieji eina pogulio. Svečiuotis pirmą Velykų dieną nepriimta.

Na, o vaikai Velykų rytą stengdavosi atsikelti anksti, kad pamatytų Velykės (ar Velykų bobutės) dovanėles. Dažnai paruoštose vietose, klumpėse ar prie pagalvės, rasdavo po du margučius. Tačiau ne visiems vienodai: geresni vaikai gaudavo daugiau, o blogi ir visai negaudavo. Be margučių dar rasdavo iš pyrago keptą zuikį ar arkliuką.

Kiaušiniavimas, lalavimas: kiaušiniauti eidavo vaikai  (piemenėliai, krikštavaikiai, persirengėliai). Margutis krikštavaikiui – velykinė krikšto tėvų pareiga. Arba pati krikštamotė margutį atneša arba patys krikštavaikiai pas ją nueina. Antrą Velykų dieną vaikai eidavo kiaušiniauti pas tetas ar kaimynus, ypač į tuos namus, kur nebūdavo vaikų. Kiaušiniautojas, atėjęs kiaušinio, kai eina trobon laiko pirštą, smilių, burnoj įkišęs. Gavęs kiaušinį kiaušiniautojas ar lalauninkas pirštą ištraukia, padėkoja šeimininkei ir eina toliau. Jei per Velykas lalauninkui neduosi kiaušinių – vištos mažai dės. Žemaitijoje margučiais keisdavosi. Lalavimas, kuris anksčiau reiškė merginų pakėlimą į marčias XIX amžiaus pabaigoje tapo kiaušiniavimu. Laluodavo tik jauni vyrai, nevedę, dainuodami apeigines dainas. Tos dainos vadinamos „lalinkomis“, jose apdainuojamas mergelės rūtų vainikėlis ir pan. buvo linkima greit ir sėkmingai ištekėti. Dzūkai dar sakydavo ir oracijas. Lalauninkus sutikdavo merginos, apdovanodavo juos margučiais. Lalauninkai pradėdavo vaikščioti pirmosios Velykų dienos vakare ir net naktį. Eidavo po keletą ar keliolika lalauninkų su pintine, smuiku, armonika, būgnu. Lalavimas su Velykomis turi tiek bendra, kad nuo Velykų prasideda vedybų laikotarpis.

Žaidimai su margučiais. Merginos susėdusios rateliu sukdavo margutį, į kurią atsisuks smaigalys ta pirma ištekės. Jei kiaušinis lupasi gerai, tai reiškia ir tavo gyvenimas bus lengvas ir paprastas, o jei sunkiai, tai šiemet nesiseks. Būdavo žiūrima ir į oro duobutę: jei ji ant šono, juokaujama, kad ir tu šiemet nueisi į šoną. Margučius mušdavo daužniausiai vyrai ir jaunimas, o vaikai – ridendavo. Pavakarį, po kiaušiniavimo, susirinkdavo vaikai, pasidarydavo lovelį ir ridendavo kiaušinius. Ridendavo kieme, kluone ar troboj. Kieno kiaušinis kliudo svetimą, tai jį pasiima kaip laimėtą. Ridenti ypač mėgta aukštaitijoje.

Laistymasis, plakimas, supimasis. Kai kur Lietuvoje buvo įprasta antrosios Velykų dienos rytą savus ir kaimynus aplieti vandeniu. Kas kokį indą nugriebę ar net su kibirais – pylė ant galvos, o vaikinai, aišku, nusitverdavo mergytes ir laistė, kad didesnės augtų ir riebesnės būtų. Daugelyje kaimų būdavo įrengtos sūpuoklės. Vyrai ir merginos rinkdavosi prie vienų, pusberniai ir piemenys prie kitų sūpuoklių. Vaikai gaudavo pasisupti tik antrą ar net trečią dieną. Stengdavosi kuo aukščiau įsisupti, supdamiesi dainuodavo sūpuoklines dainas. Dzūkijoje šokinėdavo ant per rastą permestos lentos. Supdavosi, kad javai aukštesni augtų, linai geriau derėtų, kad merginos lengvai ir greitai ištekėtų. Antrosios Velykų dienos rytą žemaičiai eidavo su išsprogusiomis beržo šakelėmis, taip pat su muzikos instrumentais ir gana anksti, miegančiųjų žadinti, kad užklupti bemiegančius ar dar nuogomis kojomis. Tuomet plakdavo per blaudzas šaukdami „Velykos, duokit margučių“.

Paskutinė iš ilgosios šventinės savaitės yra trečioji diena po Velykų. Trečioji Velykų diena – tinginiui skirta, tai vadinama Ledų diena. Buvo tikima, kad šią dieną negalima liesti žemės, kad ledai javų vasarą neiškapotų. Negalima arti, akėti, net kuolo žemėn kalti. Na, o pirmas sekmadienis po Velykų – Atvelykis dar vadinamas Vaikų velykomis, Velykėlėmis. Šeimininkės vėl dažydavo kiaušinius, kartais visus, kurios vištos per tą savaitę sudėjo. Bet per Atvelykį kiaušinius daužydavo tik vaikai ir supdavosi sūpuoklėse tik vaikai. Pagal krikščionybę Atvelykis vadinamas Tomo sekmadieniu. Tomo sekmadienis yra Velykų atnaujinimas tiems, kurie negalėjo švęsti Velykų. Atvelykiu baigdavosi ir šventinio svečiavimosi laikas.

Velykų personažai – viščiukas, avinėlis, Velykų bobutė atrodo visiškai suprantami. Tačiau iš kur atsirado kiškis? Europietiškojoje tradicijoje velykinis kiškis arba triušis simbolizuoja prabudimą ir naują gyvenimą. Apie Velykų kiškio kilmę sklando įvairių versijų. Viena jų, jog tai – nepasisekęs pyragas. Mat, kepėjas turėjo iškepti avinėlio formos, bet pyragas deformavosi ir tapo panašus į kiškį. Dar viena versija teigia, kad kiškis atsiradęs apie 1800 metus kaip protestantų papročių atributas. Evangelikų bažnyčia smerkė katalikams būdingą margučių šventinimą kaip „Velykų šventės išsigimimą“. Vis dėlto protestantai margučių neišsižadėjo ir XVIII amžiuje pripažino kiaušinių dažymą ir slėpimą gražia šeimynine tradicija. Bet kodėl kiškis neša kiaušinius? Manoma, jog pavasarį išbadėję kiškiai, kurie šiaip jau vengia žmonių, įsidrąsina atbėgti į kaimus ir kiemus. Todėl ir jie buvo susieti su pavasario švente. XVIII amžiuje paplito trijų kiškių motyvas, dažnai naudotas velykiniams kiaušiniams puošti. Jis vaizdavo tris kiškius su trimis ausimis iš viso, tačiau kiškiai buvo išdėstyti taip, kad atrodė, jog kiekvienas turi po dvi ausis. Šis simbolis reiškė dieviškąją Trejybę. Kai kuriuose Šveicarijos kaimuose velykinius kiaušinius tiekia gegutės, Vestfalijoje kiškį gali pavaduoti Velykų lapė, Tiuringijoje – gandras, Bohemijoje margučius deda višta ar net gaidys. Na, o Lietuvoje dar yra ir Velykų bobutė arba Velykė, kiaušinių ji nededa, ji juos margina. Tai gerokai primirštas personažas, savotiškas Kalėdų senelio atitikmuo. Vaikai Velykų rytą rasdavo dovanų, dažniausiai po du kiaušinius. Tai Velykės dovana. Buvo manoma, jog ji gyvena kažkur pamiškėje, moka gražiai marginti kiaušinius ir atėjus pavasariui primargina jų gausybę, susideda į vaško ar cukraus vežimą, pasikinko kiškius ilgaausius ir išvežioja kiaušinius geriems vaikams. Vaikučius ji aplanko naktį ir apdovanoja savo gražiai margintais kiaušiniais.

Dar vienas Velykų atributas, tai Velykų medis, Velykų eglutė. Seniau, tai būdavo įprasta, kad prie šakos tiesiog pririšdavo eglės šakeles, padarydavo eglutės formos medį, kai kur, tiesiog, pakabindavo mažą eglutę, žemyn viršūne, virš stalo, ir ją papuošdavo. Puošdavo žilvičio kačiukais, forminiais sausainukais, popieriniais paukščiukais, gelytėmis, medyje padarydavo lizdelių, į juos įstatydavo po devynis – dvylika (išpūstų tuščiavidurių) kiaušinių arba tiesiog papuošdavo tuščiaviduriais kiaušiniais, margučiais.