Paaukojote pinigų labdarai – laukite skambučio

“Sveiki, aš Džonas, kuo jūs vardu? Ar turite minutėlę? Jei ne, kada galiu jums vėl paskambinti? Sakykite, ar turite šeimą? Tuomet suprasite, kaip svarbu tai, dėl ko jums skambinu” – panašiu stiliumi prasideda pokalbiai su darbuotojais, skambinančiais iš labdaros organizacijų.

Jungtinė Karalystė gali didžiuotis tuo, kad tarptautinėms labdaros organizacijoms paaukoja bilijonus svarų, kas antras čia gyvenantis mokesčių mokėtojas reguliariai paremia Oxfam, Unicef, Barnardo’s, Red Cross ir kitas gerai žinomas organizacijas. Atrodytų, aukotojai nusipelno tik dėkingumo, tačiau organizacijų vadovų manymu tokie žmonės yra lengvai įkalbami, todėl jiems reikia daryti nuolatinį spaudimą ir vis priminti, kad paaukoti galima ir daugiau. Aukojate 5 svarus per mėnesį? Jums paskambins prašydami šią sumą padidinti. O gal galite paaukoti vienkartinę sumą? O gal esate pensijinio amžiaus ir norite savo užgyventą turtą palikti labdarai? Variantų daug, aišku tik tiek, kad greičiausiu atveju jūsų nepaliks ramybėje, kiek beaukotumėte.

Pastaruosius keletą metų britų spaudoje vis pasirodo pranešimai apie klientų skundus dėl nesiliaujančių skambučių iš labdaros organizacijų. Panašu, kad itin dažnai atakuojami vyresnio amžiaus žmonės, nes juos lengviau įkalbėti ir išvilioti santaupas. Tačiau skambintojai nėra išrankūs – įkalbėti bandoma kiekvieną atsiliepusįjį. Juk reikia būti akmeninės širdies, kad jūsų nesujaudintų užterštu vandeniu besinuodijantys Afrikos vaikai arba akluosius remianti organizacija. Sunku su tokiais pašnekovais ginčytis, nes visada išvardijama daug rimtų priežasčių, kodėl jūsų pinigai yra reikalingi ir kur jie būtų išleisti.

Dažnai į šiuos aukotojų sąrašus patenka tie, kurie išsiunčia trumpąją žinutę, norėdami paskirti keletą svarų kaip vienkartinę auką konkrečiam tikslui, apie kurį išgirdo televizijos laidoje ar renginyje. Kitus savanoriai gali užkalbinti tiesiog gatvėje arba pasibelsti į namų duris. Tie, kurie yra dirbę labdaros organizacijose, pripažįsta, kad buvo verčiami primygtinai kaulyti pinigų, nesvarbu, kokios pašnekovo gyvenimo sąlygos – liga, nedarbas, didelė šeima – visada yra galimybė žmogų įkalbėti. Siūloma netgi pasitelkti nedidelius melus tam, kad skambinantysis įgytų kliento pasitikėjimą, nors neleidžiama iškreipti faktų apie organizacijos veiklą.

Labdaros organizacijoms labai svarbu išlaikyti gerą reputaciją ir visuomenės pasitikėjimą. Tačiau akivaizdu, kad skambinėjimo taktika žmones nuteikia priešiškai. Skambinantieji paprastai naudoja tą patį modelį – iš pradžių paprašo didesnės aukos, vėliau, pasakodami graudžią istoriją apie tai, kam tos paramos labiausiai reikia, sumą mažina. Pašnekovui atsisakinėjant, pasiūloma sumokėti vienkartinę sumą arba aukoti bent jau kas keletą mėnesių. Į sąžinę apeliuojama klausimais: „Ar manote, kad turėtume tuos neprižiūrimus vaikus tiesiog palikti likimo valiai?“, „Ar, jūsų manymu, vėžiu serganti motina nenusipelno paramos?“ ir pan.

Kaip atsikratyti įkyraus skambinėjimo? Jokiu būdu nesiūlome neaukoti apskritai – minėtos tarptautinės organizacijos vykdo misijas visame pasaulyje ir gelbėja gyvybes, jų darbas būtų neįmanomas be surinktų pinigų. Be to, niekas iš mūsų negali būti tikras, kad ateityje neteks paprašyti pagalbos. Tačiau jei manote, kad jau paaukojote, kiek galite sau leisti, kalbėkite griežtai ir išsyk aiškiai pareikalaukite išbraukti jus iš kompanijos duomenų bazės. Buvę darbuotojai teigia, kad kai kuriose kompanijose egzistuoja nerašyta taisyklė, jog išbraukti iš sąrašų galima tik tą žmogų, kuris tris kartus aiškiai pakartoja, jog jo duomenys turėtų būti ištrinti. Nemanykite, kad meluodami apie savo varganą finansinę padėtį ar ligą atbaidysite skambintoją, nes jo darbas yra jus įkalbinėti.

Pabaigai lieka pabrėžti, kad niekam abejonių nekelia kilnūs šių organizacijų tikslai ir didžiulė pagalba skurdo ir nelaimių ištiktiems žmonėms.  Tačiau  geri darbai prasideda nuo aukotojų, o jų  teikiama labdara visų pirma turėtų būti savanoriškas geros valios gestas.