Friday , July 31 2015
Home / Gyvenimas / Istorija ir tradicijos / Policija, teisė, bausmės ir kalėjimai karalienės Viktorijos laikais
Charlie Rouse – paskutinis Londono Watchman`as
Charlie Rouse – paskutinis Londono Watchman`as http://richardjohnbr.blogspot.co.uk

Policija, teisė, bausmės ir kalėjimai karalienės Viktorijos laikais

Sritis, labiausiai palietusi kasdienį piliečių gyvenimą karalienės Viktorijos laikais, tai baudžiamoji teisė. 1811 metais per Londono East End`ą nusirito žiaurių žmogžudysčių banga. Tai sukėlė daug ginčų apie viešosios tvarkos priežiūrą bei patruliavimą. Tuomet tvarką prižiūrėdavo įvairūs atlygio negaunantys konstebliai ir sargybiniai (Watchmen), kuriuos sau pasiskirdavo kiekviena parapija. Londonas ėmė įgauti prasto miesto reputaciją, smurtautojų, nenubaustų nusikaltėlių miestas, o tai labai kenkė prekybai.

Nusikaltimai buvo nušviečiami bulvarinėje spaudoje su sensacingomis detalėmis. Iliustruotosios policijos naujienos, kainavo pensą, tai buvo savaitinis leidinys, kuriame aprašomi nusikaltimai, nelaimės ir visuomenės skandalai. Skaitytojams būdavo pateikiamos išsamios, iliustruotos Džeko Skerdiko nusikaltimų scenos ir ataskaitos apie policijos neveiksmingumą. Istorija per ketveris metus po paskutinės žmogžudystės buvo nušviesta 184 leidiniuose.

Iki 1829 metų teisėsaugai trūko orgaizuotumo.  XVIII ir XIX a. išaugus Londonui, iškilo klausimas, kaip palaikyti mieste tvarką ir saugumą. 1812m., 1818m., 1822m. Parlamento komitetai ir svarstė ir nagrinėjo nusikaltimų ir tvarkos įvedimo temas. Tai truko iki 1828m., kuomet Robert`as Peel`as įsteigė komitetą, buvo sukurtas policijos įstatymas ir įsteigta organizuota policijos tarnyba Londone. 1829 metais buvo įkurta Metropoliteno policija, kurios būstine tapo Scotland Yard`as. Prireikė kelerių metų, kol jie sulaukė pripažinimo. Keistos policinikų uniformos darė juos panašesnius į parkų prižiūrėtojus, nei į teisėtvarkos saugotojus. Jie vaikštinėjo po patruliojamą teritoriją su savo kepurėmis ir mėlynais, apgludusiais, įliemenuotais paltais, ginkluoti vien trumpomis lazdomis. Dar ilgai kai kurie žmonės su apgailestavimu prisimindavo senus korupcijos ir policijos neveiksmingumo laikus. Tačiau nepaisant nieko Londonas reorganizavo policijos pajėgas į naujovišką policijos modelį.

1839 metų Metropoliteno policijos aktas suteikė policininkams plačius įgaliojmus. Net maži berniukai galėjo būti sulaikyti už lanko ridenimą lazda ar už beldimą į duris, gatvės muzikantas galėjo būti suimtas, tiesiog, už grojimą. Tačiau Londonas tapo saugesniu miestu. 1851m. Didžiosios parodos oponentai pranašavo, kad ši paroda pritrauks nusikaltėlius, žudikus ir revoliucionierius iš visos Europos. Tačiau buvo suimta tik 12 kišenvagių. Užsienio lankytojai buvo priblokšti pamatę ramiai minioje vaikštinėjančią karalienę be kariškių palydos. O užsienio detektyvai, atvykę pamatytiAnglijos nusikaltėlių, vietoje to, stebėjo anglų žirgų lenktynes. 1869m. policijai buvo leista įsiveržti į viešnamius ir kt. ydingas irštvas. Bet dar iki 1860m. miesteliai ir apskritys, esantys už Londono ribų, turėjo savo policijos pajėgas, kurios buvo organizuojamos vietiniu lygiu.

Teismai. Bylų tyrimai retai kada trukdavo ilgiau nei dvi dienas. Žmonių domėjimasis procesais, pakurstytas populiariosios spaudos, buvo itin stiprus. Bilietus į procesus gaudavo tie, kurie pažinojo tinkamus žmones, – diplomatus ar madingąsias ponias. Bet nepaisant to, teismo salė būdavo perpildyta.

Kalėjimai. Ko galima tikėtis po arešto? Labai niūri ateitis. Jeremy Benthamas, britų filosofas utilitaristas, teisininkas ir socialinių reformų iniciatorius, sukūrė novatoriškus kalėjimus – panoptikumus. Panoptikumas – totalaus kalėjimo architektūros modelis.  Žvaigždės formos  pastatas su radialiniais sparnais, kad dienos šviesa ir grynas oras pasiektų kiekvieną celę, o dar svarbiau, kad prižiūrėtojai galėtų matyti kiekvieną sparną iš savo bokštelio centre. Tai buvo neabejotinas senų viduramžiškų kalėjimų patobulinimas. Benthamo pirmasis kūrinys – Millbank, buvo pastatytas 1821 metais. 1842m. šiaurinėje Londono dalyje buvo pastatytas pusiau radialinio plano Pentonville kalėjimas. Kiekvienas kalinys turėjo savo celę, kurioje galėjo ir nusiprausti, ko nūdienos auklėtiniai perpildytose įkalinimo įstaigose galėtų pavydėti, tačiau jie nepavydėtų tuometinio kalėjimo režimo, kuris buvo vadinamas „atskira sistema“. Ji visiškai atimdavo iš kalinio bet kokį bendravimą: uždarytas į vienutę, išskyrus trumpus mankštos laikotarpius, kalbėti – draudžiama. Buvo tikima, kad privaloma tyla suteikia kaliniui galimybę apmąstyti praeities klaidas ir tokiu būdu priartina jo moralinį tobulėjimą. Šiuose kalėjimuose būdavo daug savižudybių.

Kalinių trėmimai. Jeigu nebuvo padarytas nusikaltimas, už kurį grėstų mirties bausmė, ką daryti su tokiais kaliniais? Čia pasitarnavo kolonijos. Australija buvo pagrindinė tokių kalinių priėmėja: kasmet į ją buvo išsiunčiama maždaug 460 nuteistųjų (pirmi nuteistieji buvo išvežti 1787m.). Tiesa, kai kurie būdavo siunčiami į Gibraltarą arba karštine pagarsėjusias Bermudų salas. Kai 1853m. kolnijos atsisakė priimti Anglijos nuteistuosius, bausmės buvo pakeistos sunkiųjų darbų kalėjimu Anglijoje.

Laivai – kalėjimai. Hulk`ai (The Hulks), tai nebetinkančių plaukioti laivų korpusai. Ėmus trūkti įkalinimo įstaigų – kaliniai būdavo perkeliami į provincijos kalėjimus arba … ko jie labiausiai bijojo, tai „hulk“. Hulk`ai buvo jau nebeeksploatuojami karo laivai, išmetę inkarus Woolwich dumble. Juose buvo tamsu, drėgna ir pilna parazitų. Nors, keletui kalinių vistik pavyko iš ten pabėgti.

Egzekucijos. Jos vis dar buvo viešos. Liaudis važiuodavo stebėti vyksiančių mirties bausmių Thomas Cook ekskursinias traukiniais. 1849m. trisdešimties tūkstančių žmonių minia stebėjo garsių žudikų poros korimą. Tarp žiūrovų buvo ir Čarlzas Dikensas, kuris egzekuciją stebėjo iš namo priešais kartuves. Po to jis ir išsiuntė laišką „The Times“ pasmerkdamas viešų egzekucijų vykdymą bei jų pavertimą populiaria pramoga. Tačiau prireikė dar dvidešimties metų, kol korimai buvo perkelti už kalėjimo sienų.

Moterys. Jei moteris ištekėjusi, viskas kas jai priklausė iki santuokos bei viskas ką ji pelno po jos – buvo vyro nuosavybė. Skyrybas ji galėjo gauti tik atskiru aktu, Parlamento sprendimu, o tai labai brangiai kainavo. Situacija šiek tiek sušvelnėjo 1857m. Vyras galėjo lengvai išsiskirti su žmona neištikimybės jam pagrindu. O ji turėjo įrodyti, kad jis yra kaltas dėl tokių nusikaltimų, kaip: žiaurumas ar neištikimybė ir vargu ar jai bus leista rūpintis savo vaikais. Teismo procesus plačiai nušviesdavo ir populiarioji spauda. Ištekėjusių moterų padėtis palaipsniui gerėjo. Nuo 1870m. moteris jau galėjo pasilikti £200 savo uždarbio, tiek, kad šiaip taip galėtų pragyventi. O nuo 1884m. gavo tokias pačias teises į turtą kaip ir netekėjusi moteris, ji jau taip pat galėjo verstis prekyba ar turėti savo verslą. Pagerėjo ir teisė į vaikų globą, bet net iki pat 1923m. vyras, įrodęs moters svetimavimą, galėjo su ja išsiskirti.

Check Also

1512420_10203418053833095_3870247103208353244_n

Natūralūs kiaušinių marginimo būdai. Išbandykite!

Artėjant Velykoms pradedame rūpintis – kuo gi marginti kiaušinius? Bėgame raustis virtuvės spintelėse, ieškodami užsilikusių ...

Amandos Slater nuotr.

Karalius lydimas į amžinojo poilsio vietą

2012 m. rugpjūtį Leicesterio mieste, mašinų aikštelėje, archeologai aptiko kaulus – po pusmečio tyrimų buvo ...

Leave a Reply

Your email address will not be published.

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>