Šis tas apie kalėdinius sveikinimus

Mūsų skaitytoja pasidalino mintimis apie kalėdiniuose atvirukuose rašomus sveikinimus. Ar pritariate tokiai nuomonei? Kokiais žodžiais jūs sveikinate savo artimuosius?

Tegul ištirps žvakučių liepsnose
Širdžių ledai ir šaltas ledo gruodas,
Ir lai sušvis vėl mūsų veiduose
Vilties ugnis lyg pranašas paguodos.

Nu, bet jau taip suspaudžia širdį, gavus tokį sveikinimą, apsiašaroju ir susimąstau apie savo menko gyvenimo prasmę. Ir išguldyk tu man taip, žodžiai tiesiai į dūšią! Arba:

Kūčių vakarą – ramybės sielai,
Kalėdų rytą – džiaugsmo širdžiai.
Naujųjų Metų naktį – spindinčios laimės,
Visą gyvenimą – Dievo palaimos!

Kaip smagu, kai artimieji nepagaili minutės užrašyti tau nuoširdų kalėdinį linkėjimą. Oh, wait… Kur aš tai girdėjau? Pranašas paguodos, sakot..?

Mes dažnai pasišaipom iš britų, kurie ant atviruko tepasivargina užrašyti „to Onutė from John“. Lepšiai. Nesugeba gero žodžio švenčių proga išstenėti. Va, mes, lietuviai, kas kita, gatavi adresatą paskandinti poezijos liūne. Jei pats vargiai eiliuoji, atsiversk tostai.lt, mintys.lt, sveikinimai.lt ir pan. Begalė poezijos lobynų su prasmingais tekstais, kurie nudžiugins jūsų mylimuosius. Nes mes, lietuviai, esam išmoningesni už vakariečius ir nepatingim nurašyti vieno kito internetinės išminties perlo ant žibančio atviruko.

Ar kada patyrėt tą erzinantį jausmą, kai per giminės balių penktos eilės pusseserė atsistoja su putojančio gėralo taure ir ima linkėti jubiliatui laimės, meilės, aukso puodo, Dievo palaimos ir svarbiausia – sveikatos, nes kai turi sveikatą, visa kita pasiekiama..? Ir atrodytų, protingi žodžiai, visiems mums nepakenktų kriaukšlis laimės ir sveikatos, bet kodėl toji moteris kiekvienais metais linki to paties, tą patį rašo atviruke, kodėl dar penkios tetos ir pusseserės skelia tą patį atmintinai išmoktą linkėjimą, bet nutaiso protingus ir mąslius veidus, lyg iš tiesų kalbėtų kažką svarbaus ir dar negirdėto, lyg pranešinėtų tautai, jog po 24 valandų į Žemę trenksis meteoritas?

Lyg to būtų negana, linkėtojas ir sveikintojas puikiai žino – šventėms pasibaigus aukso puodą tikriausiai laimės kažkas kitas, nuo persivalgymo dar ilgai kamuos  virškinimo problemos, laimė jei ir ateis, tai mažom, nepastebimom dozėm. Dauguma linkėjimų pasmerkti neišsipildyti. Dar blogiau, jie tiek kartų girdėti, jog niekas nesivargins jų išklausyti/perskaityti ir atsiminti.

Aš savo mylimiems linkiu mažų paprastų dalykų, kurie, tikiuosi, išsipildys. Kad užtektų baltos mišrainės ant kalėdinio stalo. Kad neužsnigtų takelio į malkinę. Kad Kalėdų rytą būtų įjungtas šildymas Labūnavos bažnyčioj. Ištraukti ilgą šiaudą, o jei bus trumpas – traukti antrąsyk, gal nieks nepamatė. Nesusijuokti, kai mama kalba poterius prieš Kūčių vakarienę (nors galima ir susijuokti, mama nepyks).

Kiekvienam pagal poreikius. Gal kai kurie iš jūsų išties tesvajoja, kad jų veidai degtų vilties ugnimi, lyg pranašų paguodos? Jei taip, to jiems ir palinkėkim. Aš svajoju apie naują šaldytuvą, į senąjį netilps visa Kūčioms reikalinga silkė. Tiesa, dar svajoju ir apie meilę, laimę, santarvę, sveikatą (geriu naujus vitaminus, mažne suveiks). Reikalas tas, kad visų didžiųjų dalykų man ir jums  jau aštuonis šimtus kartų palinkėjo kiti žmonės, tad šįmet labai norėtųsi gauti linkėjimą, skirtą man, apie mane. Noriu, kad linkėjimas būtų ne kaip visiems išdalintas vienodas lankstinukas, bet kaip pasiilgto žmogaus šiltas apkabinimas: stipriai apsikabini, užsimerki ir plačiai nusišypsai. Noriu tokio jausmo iš atviruko. Adresą pasakyti?

Tebūnie Jūsų Kalėdos su daug šiltų apsikabinimų.