Keliaujame į žemės kraštą!

Cornwall – tai labiausiai į vakarus (Atlanto vandenyną) nutolusi Anglijos dalis. Viena iš šio pusiasalio įžymybių – Land’s End (Žemės kraštas) su nepakartojamo grožio uolėtais krantais.

Kasdien šią vakariausią pakrantės dalį aplanko daugybė turistų iš įvairių pasaulio šalių. Pie kelrodžio, kuris stovi vakariausioje dalyje, prieiti praktiškai neįmanoma per turistus, kurie fotografuojasi susidėlioję savo gimtosios šalies ar gimtojo miesto pavadinimą bei apytikslį atstumą. Tai – viena iš populiariausių atrakcijų Land’s end.

Po masinio fotografavimosi, turistai išsibarsto po visą pakrantę. Vieni žygiuoja apžiūrėti stačių uolų, kiti užsuka pas vietinio gyventojo fermoje įrengtą paruotuvėlę, kurioje galima rasti tiek odinių diržų, pakabukų, tiek kitokių turistų akį masinančių daikčiukų. Treti užeina į pačioje pakrantėje pastatyta turistų informacijos centrą, papietauja restorane, jeigu tuo metu tenai nebūna užsakytos vietos ir savo vestuvių nešvenčia eilinė jaunųjų pora. Kino salėje galima pasižiūrėti angliškus filmus ir serialus. Vaikams taip pat demonstruojami įvairūs filmukai. Ko gera, labiausiai turistus iš visų siūlomų Land’s End pramogų, traukia Air Sea Rescue Motion Theatre.

Jeigu yra noras likti pačioje vakariausioje Anglijos dalyje ilgesnį laiką, ilgai nereikia sukti galvos, kur apsistoti, čia pat yra bent du viešbutukai. Beje, jeigu mėgstate žiūrėti britų serialą “Doctor Who”, tuomet turėtumėte atpažinti Land’s End pastatus ir apylinkes.

Labiausiai akį patraukė, žinoma išskyrus fantastiškus uolėtuosius krantus, miniatiūriniai namukai. Jie tarsi atkuria kadaise čia stovėjusio kaimelio gyvenimą, namai sukurti identiški buvusiems dar prieš gerą šimtą ar porą šimtmečių. Iš čia iškeliaudavo į Atlanto vandenyną daugybė laivų, tokia pat galybę jų ir atplaukdavo atgal. Ne veltui Land’s End yra išlikęs senutėlis pastatas, o ant jo sienos didingai puikuojasi užrašas “First and last refreshment house in England”. Vietiniai gyventojai ir darbuotojai noriai pasakoja, kad šioje vietoje yra nuskendęs ne vienas senovinis laivas, tiesiog sudužęs į klastingas uolas, kai jūreiviai nepamatydavo per rūką ar išsiblaškymą švyturio, šviečiančio kaip kelrodė žvaigždė. Tiesa, nardyti ir ieškoti laivų ar grobio nepatariama nepatyrusiems narams, nes pačios pakrantės pernelyg uolėtos, o vandens muša būna pernelyg smarki.

Lankyti Land’s End anglai ir turistai pradėjo dar XIX amžiuje. Smalsuoliai atjodavo žirgais ir atvažiuodavo karietomis, vėliau atriedėdavo pirmaisiais automobiliais. Paprastai savo transporto priemones keliauninkai palikdavo prie aludės ar viešbutuko, o iki pačios pakrantės eidavo pėstute. Pirmieji mūriniai pastatai pakrantėje atsirado XIX amžiaus antroje pusėje, kai vietoje nedidelio pastato iškilo prabangus viešbutis Penwith House. Dar daugiau keliautojų ir smalsuolių suplaukė į Land’s End po to, kai buvo atidaryta geležinkelio linija į Penzance (1859 metais). Būtent tai ir paskatino pačioje pakrantėje pastatyti naują didesnį viešbutį. O 1795 metais maždaug už mylios nuo pakrantės, jūroje buvo pastatytas 35 metrų aukščio švyturys, kuris nuo 1988 metų valdomas automatikos (o iki šiol jį aptarnaudavo ir prižiūrėdavo atsakingi žmonės). Antrojo pasaulinio karo metais Land’s End viešbučiuose buvo apsistoję amerikiečių kariai, kurie būtent iš čia vykdavo į frontą Normandijoje. O jau minėtas kelrodis atsirado tik 50-aisiais.

Taigi, vasara prasidėjo, tikėkimės orai mus irgi palepins, laukas traukti į žemės kraštą!

Tagged cornwall, land's end, zemes pabaiga