Skelbiu aukcioną! Parduodu žmoną!

Persikelkime į XVII-XVIII amžius ir įsivaizduokite, kad nebegalite daugiau gyventi su savo sutuoktine. Ką darote? Skiriatės? Per daug brangus malonumas. Nužudote? Rizikinga, galite ilgam sėsti už grotų. Atrodo, kad aukcionas šiuo atveju geriausia išeitis. Sveiki atvykę į žmonų pardavimo klestėjimo erą!

Žmonų pardavimas Anglijoje buvo paprasčiausias kelias nutraukti nė vienos pusės nebetenkinančią santuoką, nes oficialios skyrybos daugeliui būdavo tiesiog neįkandamos.

Paprastai vyrai antrąsias puses atsivesdavo į miestelių turgaus aikštes parišę pavadėlius už kaklo, rankų ar juosmens ir surengdavo viešą aukcioną. Žmoną vyrai atiduodavo tam, kas pasiūlydavo aukščiausią kainą. Kartais toks turtas kainuodavo kelias ginėjas, kartais šilingą, kartais kelis svarus.

Tokiems aukcionams rengti nebuvo teisinio pagrindo ir neretai pasibaigdavo teisminiu persekiojimu, tačiau daugelis teisėjų į tokius prekybinius santykius žiūrėdavo pro pirštus.

Žmonų pardavimus realiai galima vadinti išrastu papročiu, kuris Anglijoje atsirado XVII amžiaus pabaigoje. Bet istorikai rašytiniuose šaltiniuose yra radę 1302 metų įrašą apie tai, kaip vienas vyriškis perdavė savo žmoną kitam pagal sudarytą sutartį, kurią patvirtino antspaudu. Kuo labiau buvo skaitomi laikraščiai, tuo labiau daugėjo pranešimų apie vyriškių praktiką pardavinėti savo antrąsias puses.

1753 metais buvo priimtas Santuokos įstatymas, o iki to laiko šventikai teikdavo santuokos sakramentą, kuris realiai neturėjo jokios juridinės galios – santuokos nebuvo registruojamos. Iki tol tereikėdavo dviejų besituokiančiųjų sutikimo, su sąlyga, kad jie yra pasiekę santuokai tinkamą amžių (mergaitėms – 12 metų, o berniukai turėjo  būti ne jaunesni nei 14 metų). Moterys turėjo visiškai paklusti vyrams. O po santuokos vyras ir moteris tapdavo vienu asmeniu, o moteris įgydavo ištekėjusios moters satusą. Pavyzdžiui, teisėjas seras William Blackstone 1753 metais rašė: “Moters egzistavimas pristabdomas jai ištekėjus, geriausiu atveju jos būtis sujungiama su vyru, kuris turi ją saugoti ir globoti, o moteris jam visiškai paklusti”. Ištekėjusios moterys negalėjo turėti jokio turto ir tebuvo sutuoktinių nuosavybe.

XVII a. Anglijoje buvo penki skirtingi būdai nutraukti santuoką. Vienas iš jų – kreiptis į bažnytinį teismą, kad šis padalintų patalą ir stalą, nurodant priežastį – neištikimybę arba nežmonišką žiaurumą, kai gręsia mirtis. Bažnyčia paprastai išskirdavo tokias poras, bet susituokti antrą sykį nei vienas, nei kitas nebegalėdavo.

Nuo 1690 metų skyrybos tapo galimos kreipiantis į parlamentą, bet šis procesas buvo labai ilgas ir kainavo nemažus pinigus. Skyrybų aktas, paskelbtas 1857 metais, leido steigti teismus, užsiėmusiais skyrybomis. Procesas tapo kur kas greitesnis ir pigesnis, bet darbininkų klasei vis vien liko neįkandamas.

Galima buvo įforminti “privatų padalinimą”, kai sutartis buvo sudaroma tarp dviejų skirtis norinčių sutuoktinių, o sutartį tvirtindavo notaras. Be to, paprastai žmona galėdavo išeiti arba pabėgti iš namų. Arba sutuoktinis parsivesdavo namo meilužę, su kurią susisukdavo kitą šeimyninį lizdelį. Na, ir galų gale, vyras parduodavo žmoną  aukcione.

Tačiau į tokius “prekybinius” santykius nereikia žiūrėti kaip į prievartą prieš moteris arba didžiulį vyrų norą atsikratyti žmonomis. Daugeliu atveju pačios žmonos norėdavo būti parduotos. Tų laikų Anglijos laikraštyje yra aprašyta ne viena istorija, kai žmona tiesiog reikalaudavo būti parduota kitam vyrui ir tik taip išsilaisvindavo iš nekenčiamo vyro glėbio. Štai pavyzdžiui, viena moteris, 1830 metais parduota Wenlock turguje už 2 šilingus ir 6 pensus reikalavo pabaigti derybas ir pagaliau užbaigti pardavimo procesą, nes paskutinę akimirką sutuoktinis suabejojo ir norėjo nutraukti pardavimą. Tačiau žmona nutildė vyrą, užvožusi jam per veidą prijuoste ir sušukusi: “Niekšas! Aš privalau būti parduota! Man reikia permainų!” Pardavimai paprastai pasibaigdavo sutarties sudarymu, kad buvęs sutuoktinis už buvusią žmoną daugiau nebeatsakingas.

Auksinis žmonų pardavimo amžius tęsėsi nuo 1780 and 1850 metų, užregistruotų pardavimų suskaičiuojama iki 300. O kur dar neregistruotų pardavimų skaičius, juk toks “versliukas” nebuvo legalus. Žmonas pardavinėjo tiek žemesnio, tiek aukštesnio socialinio sluoksnio atstovai. Beje, toks skyrybų būdas buvo ypatingai populiarus Anglijoje, o štai greta esančiame Velse užregistruoti tik keli tokie atvejai. Daugiausia atvejų užfiksuota Yorkshire grafystėje, o Škotijoje viso labo vienas atvejis. Tradicijos miestų aikštėse pardavinėti žmonas išpopuliarėjo ir Airijoje, o iš Anglijos į Ameriką persikraustę naujieji gyventojai ir ten išplatino praktiką pardavinėti brangiausiąsias.

Paskutinis pardavimo atvejis užregistruotas 1901 metais, nuo to laiko toks skyrybų būdas nebebuvo naudojamas.

Tenesidžiaugia stiprioji lytis, kad tik jų protėviai galėjo parduoti žmonas. Tą patį darė ir žmonos, tik tokių atvejų užregistruota šiek tiek mažiau, o gal tiesiog išlikę mažiau rašytinių šaltinių.

 

Tagged aukcionas, istorija, parduodu, partneris, perku, vyras, zmona